Ir štai, kito šio naujai iškepto kino kūrėjo darbo ilgai laukti nereikėjo, nes po dvejų metų pertraukos jis pristatė dar vieną dramą „Sūnus“, kuri irgi tapo jo paties parašytos pjesės adaptacija.

Ar naujas Floriano Zellerio filmas bent kažkiek prilygsta „Oskariniam“ hitui „Tėvas“?

Apie ką mes čia…

Besidžiaugiantis gyvenimu su nauja žmona Bete ir jų naujagimiu, Peteris vieną dieną sulaukia savo buvusios žmonos Keitės vizito. Moteris yra visiškoje desperacijoje, nes jų septyniolikmetis sūnus Nikolas nusprendė mesti mokyklą, o su kiekviena diena vis labiau auganti jo depresija kelia jai milžinišką nerimą. Peteris nusprendžia padėti sūnui ir pasiūlo jį apgyvendinti savo namuose, kol jam pagerės.

Kūrinio turinys

2020 metų filmą „Tėvas“ vien kine žiūrėjau kelis kartus, nes tai buvo dėmesio vertas spektaklis didžiuliame ekrane, tad panašaus filmo tikėjausi iš ir „Sūnaus“, nes tai irgi yra pjesės adaptacija. O ir pati šio naujo filmo tema irgi nuteikė rimtam seansui. Visgi depresija yra labai aktuali problema šiuolaikinėje visuomenėje ir su ja susiduria tiek jauni, tiek ir vyresni asmenys, todėl apie šį sutrikimą reikia dažnai ir garsiai kalbėti. O kino formatas, mano nuomone, yra puiki priemonė edukuoti žmones apie depresijos padarinius. Šiame filme režisierius Florianas Zelleris mums bando tą parodyti, tik gal ne taip kruopščiai, kaip to norėtųsi.

Didžiausios filmo problemos – chaotiškas siužetas, ne iki galo teisingai išryškinti personažai ir kartais šlubuojanti dramaturgija. Visa tai buvo bandoma paslėpti po ganėtinai įdomiai ir jautria vienos šeimos tragedija, kuri, tiesą sakant, sugeba pavergti. Man žiūrėti filmą buvo šiek tiek nejauku, nes, nors ir pats neturiu vaikų, bet užjausti tėvus ir su jais susitapatinti galėjau. Manau, kad kiekvienam žmogui būtų skaudu, jeigu jie susidurtų su tuo, su kuo teko kovoti Peteriui ir Keitei. Tad jauno žmogaus depresijos apraiškos buvo pateiktos iš labai vaizdingos perspektyvos. Iki pat finalo nežinojau, kuo gi baigsis ši tėvų kova dėl sūnaus ateities ir jo būklės.

Dalinai filmas man priminė kitus visai neseniai rodytus filmus, tokius kaip „Benas grįžo į namus“, „Gražus sūnus“ ir „Ištrinta tapatybė“, todėl jeigu jums patiko šios juostos, šis filmas irgi turėtų palikti panašų poskonį.

Visas veiksmas sukasi keliose patalpose, o ir pats pasakojimo tempas kartais sukelia nuobodulį. Mano atveju gelbėjo intriga, kuri buvo esminiu šios juostos varikliu. Bet, kaip jau anksčiau rašiau, tema irgi padarė savo ir neleido pernelyg žiovauti, todėl tos dvi valandos prabėgo pakankamai greitai.

Visumoje, filmas tikrai nėra toks geras kaip prieš tai buvęs Floriano Zellerio darbas, bet savo temoje ir žanre tai dėmesio vertas kūrinys dėl skaudžios, jautrios ir aktualios temos. Tad jeigu norite rimto ir peno apmąstymams sukeliančio pasakojimo, „Sūnus“ jums patiks.

Techninė juostos pusė

Visas tas minimalizmas ir teatrališkumas tiek „Tėve“, tiek ir šioje juostoje paperka, nes „buitekas“ tiesiog priduoda natūralumo ir kartu sugeba priartinti žiūrovą prie pačios istorijos. Tad paminėsiu tik tai, jog su kameros darbu, slegiančias emocijas sukeliančiu garso takeliu, meniniu apipavidalinimu buvo pasidarbuota puikiai. Vaizdo montažas kai kur chaotiškas, bet bendrai pakenčiamas, todėl diskomforto peržiūros metu nejaučiau.

Aktorių kolektyvinis darbas

Filme turime penkis labai talentingus aktorius, kurie, mano kuklia nuomone, suvaidinti tikrai neprastai. Ypatingai noriu pagirti Hughą Jackmaną už tokį puikų draminį vaidmenį ir jaunąjį Zeną McGrathą, kuriam pavyko iš itin vaizdingos pozicijos perteikti depresija sergantį vaikiną.

Žinoma, neužmirškime ir damų – Lauros Dern su Vanessa Kirby bei kino legendos Anthony‘io Hopkinso, kurių talentas gal ir nebuvo deramai išnaudotas šiame filme, bet jų buvimas ekrane tikrai suteikė šiam pasakojimui solidumo.

Verdiktas

„Sūnus“ – dramaturgiškai šiek tiek šlubuojantis, kažkiek chaotiškas savo pasakojime, bet puikus gvildenama ir itin aktualia depresijos tema. Vaidybos prasme filmas irgi džiugina, o techniškai tvarkinga išorė ir bendras juostos minimalizmas sugeba sukurti ekrane tikro spektaklio efektą, po kurio peržiūros lieka penas apmąstymams.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją
Top naujienos
Pažymėti
Dalintis
Nuomonės