Filmo „Šėtono vaikas 2“ recenzija: siaubo žanras išgyvena krizę

Apie ką mes čia…

Po kraupaus incidento savo bute, Liza, Šonas ir jų sūnus Džudas nusprendžia pakeisti aplinką išvažiuodami į už miesto esantį senovinį namą. Tačiau, vos tik atkeliavus į vietą, Džudas suranda užkastą antikvarinę lėlę, kuri labai greitai tampa neatsiejamu jo draugu. Šeima net nenutuokia, jog po gražiai atrodančia berniuko lėle slepiasi tyras blogis.

Kūrinio turinys

Aš net nežinau ką ir sakyti. Rimtai... Kas šiais metais darosi su siaubo žanru? Kino ekranuose pasirodo vienas už kitą klaikesni siaubo projektai, kurie ne tik, kad negąsdina, bet ir jų istorijos atrodo taip, lyg scenaristai jas sumetė per savaitgalį apsisvaiginę alkoholiniais gėrimais. Ir jeigu metų pradžioje bandžiau būti pozityvesnis vertindamas pirmąjį 2020-ųjų siaubo filmą „Pagiežą“, kuris atrodė taip, lyg ten bent jau buvo bandyta pateikti kažką naujo, tai su sekančiais filmais praradau kantrybę.

Vienintelis šiam žanrui priklausantis filmas, kuris vien dėl kraupiai atrodančios atmosferos sugebėjo šiek tiek pagąsdinti, buvo „Jonukas ir Grytutė“. Bet ir tai, kai nebuvo iš ko rinktis, tai teko jam duoti aukštesnį balą vien už pastangas. Tačiau tokie filmai kaip „Virsmas“ ir „Šėtono vaikas 2“ privertė pasijusti nekaip ir patikėti, jog siaubo žanras išgyvena tikrą krizę.

Asmeniškai laukiau šio filmo, nes pirmasis mane nustebino vien dėl to, jog pačioje filmo pabaigoje viskas apsivertė aukštyn kojomis ir gavome labai aiškų atsakymą į tai, kodėl ekrane viskas vyko taip, kaip vyko. Atsiprašau, kad kalbu abstrakčiai, nes galbūt ne visi esate matę pirmtaką, kurį nuoširdžiai raginu pasižiūrėti, o šią juostą apeiti kilometriniu žingsniu. Nes pasižiūrėjus pirmąją dalį ir prisiminus jos logiškai užbaigtą istoriją, ši juosta išniekins tą tiesą ir pateiks ją taip, jog norėsis susiimti už galvos. Nejuokauju. Kūrėjai nusprendė tiesiog išniekinti savo 2015 metų kūrinį idiotiškai atrodančiais siužetiniais vingiais, susijusiais su lėlės Bramso ištakomis.

Filmo personažai irgi nekokie. Tiksliau, jie kvailiai, kurie nesusiprato išmesti lėlę į pečių. Aišku, tada filmas pasibaigtų po pusvalandžio ir mes negalėtume pamatyti, kokiu būdu dar sugebės degraduoti filmo scenaristas. Vienintelis iš pirmo žvilgsnio adekvatus herojus Džosepas ir tai vėliau pavirto į kažkokią parodiją, į kurią buvo sunku žiūrėti. Nekalbu jau apie pagrindinę šios istorijos šeimą ir jos daromus sprendimus. Ir ne, nesutirštinu spalvų, nes filme mums pateikti visiškai nučiuožę ir nesugebantys priimti normalių sprendimų žmonės.

Kas dėl siaubo elementų, tai filme daug taip vadinamų „siaubo šoklių“ (angl. jump scare), kurie beveik neveikia. Kai kurie, tiesa, gali galbūt šiek tiek išgąsdinti, nes juostoje neblogai buvo sužaista su techniniais aspektais, apie kuriuos papasakosiu šiek tiek vėliau. Bet kraupių vaizdų čia nėra, o tiesiog bandymas sukelti nemalonius jausmus į tam tikras situacijas, kurias, deja, galima labai lengvai nuspėti.

Apibendrinant, filmas labai prastas, jeigu palyginčiau jį su pirmąja dalimi. Todėl, jeigu nenorite švaistyti laiko ir pinigų, pasižiūrėkite pirmtaką, jeigu jo dar nebuvote matę, nes jis bent jau suteiks Jums pramogą su netikėtai atrodančia pabaiga. O ši juosta kaip ir „Virsmas“ tampa vienu blogiausių šiais metais kine matytų filmų.

Techninė juostos pusė

Ką galėčiau pasakyti apie filmo išorę? Tai ji buvo visai neblogai pateikta. Tiek senovinio namo dekoracijos, tiek pati aplinka bei šiek tiek kraupią atmosferą sukelianti muzika bandė gąsdinti. Bet kai siužetas yra kiauras ir sunku įsijausti į istoriją, net ir galingiausias garsas neprivers jausti baimės. Vaizdo montažas tvarkingas, todėl filmas bent jau neprailgo, kas buvo išties keista.

Aktorių kolektyvinis darbas

Kaip nekeista, bet tai vienas iš nedaugelio siaubo filmų, kuriuos mačiau per pastaruosius kelis mėnesius, kuriame aktoriai stengėsi vaidinti. Ir jie tą darė tikrai neblogai. Seniai matyta Katie Holmes buvo įtikinama, o Owainas Yeomanas su Christopheriu Convery‘iu irgi nelabai nuo jos atsiliko. Antraplanį vaidmenį atlikęs Ralphas Inesonas taip pat tam tikrais momentais vaidino natūraliai, nors jo potencialas buvo visiškai neišnaudotas dėl pakankamai idiotiško vaidmens.

Verdiktas

„Šėtono vaikas 2“ – visiškai nebaisus ir nuspėjamas siaubo trileris, kuris tiesiog paniekina pirmosios dalies istoriją ir jos logišką pabaigą su klišiniais siaubo žanrui būdingais elementais, paversdamas tęsinį į blankų ir neįdomų kūrinį.