Ar tai bus dar vienas „Blumhouse“ siaubo nominacijos laimėjimas? O gal tiesiog dar vienas niekuo nereikšmingas mažo biudžeto filmas, kurio pagrindinis tikslas yra pinigų uždirbimas iš naivių žanro gerbėjų? Netrukus sužinosite.
Apie ką mes čia…
Norėdamas išgydyti gautą traumą ir galiausiai pagerinti savo fizinę formą, buvęs beisbolo žaidėjas Rėjus Voleris kartu su šeima persikrausto į naujus namus, kuriuose yra įrengtas baseinas. Ten vyras ir bandys reabilituotis, o kartu leisti daugiau laiko su mylinčia šeima. Tik Rėjus nenutuokia, kad baseine slypi kai kas baisaus, kas netrukus privers jį ir jo šeimą drebėti iš baimės.
Kūrinio turinys
Su Jasono Blumo kompanijos „Blumhouse“ filmais yra kaip su kokia loterija – vieną kartą tikras laimėjimas, o kitą – nemenkas nusivylimas, nes kaip žinia, ši studija gamina masiniams žiūrovams skirtus ir itin pigiai kainuojančius projektus. Pavyzdžiui, paskutinis jų projektas „Penkios naktys pas Fredį“ buvo tikrų tikriausias nesusipratimas „skerdynių“ tipo žanre, bet dėl nemenkos fanų gausos juosta užsidirbo beveik 300 milijonus dolerių visame pasaulyje.
Na, o šis naujas studijos filmas yra dar vienas neypatingas, bet neišrankius žiūrovus turintis patenkinti siaubo reginys, kuris, palyginti su mano paminėtu praėjusių metų kino hitu, bent jau bando gąsdinti ir daro tai išties neblogai. Tad gal ir pradėsiu nuo siaubo elementų, kurie čia visai geri. Taip, „siaubo šokliai“ yra nuspėjami ir ne tokie makabriškai šiurpūs, kaip to norėtųsi iš tokio pobūdžio filmo, bet, mano didelei nuostabai, jie veikia kuo puikiausiai sukurdami ekrane išties nejaukią atmosferą.
Pati istorija tiesiog kvaila. Taip, kvaila, nes tokių siužetinių linijų, kuriomis mus bandė nustebinti šio filmo kūrėjai, mes matėme jau ne vieną kartą kituose siaubo filmuose, todėl šis filmas elementariai neparodo nieko naujo. Tiesa, iki pirmo susidūrimo su vienu veikėju, juosta įtraukia ir net sugeba išlaikyti įtampą, bet vėliau visa sukaupta intriga sudūžta į šipulius, o mes matome tiesiog neįtikinamai kvailus veikėjų daromus sprendimus. Tad įpusėjęs filmas tiesiog pavirsta į eilinį gąsdinimo elementus turintį projektą.
Tiesa, su pagrindiniais personažais nėra sunku susitapatinti ir kai kuriais atvejais netgi palaikyti juos, nes kiekvienam iš jų yra skirtas visai nemenkas vaidinimo laikas, todėl jie spėjo atsiskleisti iš įvairiausių perspektyvų. Kai ko čia gaila, o kai ko ne, bet jau „nespoilinsiu“, kodėl taip kalbu, nes nesinori gadinti įspūdžių.
Manau, kad filmas yra neypatingai geras, bet iš bėdos žiūrėti galima. Na, kaip ir kiti Jasono Blumo prodiusuoti žanro projektai. Svarbu nesitikėti ko nors labai gero, tada tikrai išvengsite nusivylimo ir galimai net gausite šiokią tokią pramogą peržiūros metu, nes kaip jau užsiminiau, filmas turi visai neblogus siaubo elementus, kurie sugeba išlaikyti įtampą.
Techninė juostos pusė
Iš techninės pusės filmas labiausiai žavi vaizdo montažu ir žvaliai judančia kamera. Taip, muzika čia irgi turi nemenką reikšmę, nes visgi reikėjo sukurti ekrane atitinkamai šiurpią atmosferą, bet kai kurie meninio apipavidalinimo aspektai atrodo klaikiai. Tai matyti antroje filmo pusėje, kai žmonėms tenka kovoti dėl gyvybės. Toks kontrastas man labai rėžė akis, nes pradžioje filmas atrodė estetiškai, o galiausiai pavirto į kažkokį vizualų nesusipratimą.
Aktorių kolektyvinis darbas
Aktoriams priekaištų neturiu, manau, jog tiek Wyattas Russellas, tiek Kerry Condon įtikinamai perteikė jiems patikėtus vaidmenis su visa puokšte įvairiausių šiurpą keliančių emocijų, todėl suprasti jų baimę nebuvo sunku. Neblogai pasirodė ir jaunesni aktoriai Amelie Hoeferle su Gavinu Warrenu ir kino veteranė Nancy Lenehan.
Verdiktas
„Šešėlių vanduo“ – tipinis ir visiškai niekuo neypatingas studijos „Blumhouse“ siaubo žanro projektas, kuris be šimtą kartų matytos istorijos turi kelis privalumus, gerai įterptus į visumą „siaubo šoklius“, įtikinamai vaidinančius aktorius ir kai kuriuos techninės dalies sprendimus, be kurių šis filmas nebūtų toks žiūroviškai neprailgstantis.
