Apie ką mes čia…
Grįžęs namo po dvejų metų trukusio Kryžiaus žygio Artimuose rytuose, lordas Robinas Lokslis sužino, jog jis neteko visko, ką turėjo – namų, turtų ir mylimos žmonos. Norėdamas ištaisyti šią neteisybę, Robinas nusprendžia pastoti kelią miestą valdančiam šerifui, kurio dėka jis ir atsidūrė tokioje nepavydėtinoje situacijoje.
Tačiau kaip tą padaryti, kad niekas net neįtartų, kad čia buvo jo darbas? Tai tikrai sunki užduotis. Bet likimas Robinui yra palankus, nes jam į pagalbą ateina tas, kurį jis mažiausiai tikėjosi išvysti.
Kūrinio turinys
Kai 2016 metais net keturios Holivudo studijos, tarp kurių buvo „Warner Bros.“, „Universal Pictures“, „Sony“ ir „Lionsgate“, nusprendė atgaivinti senąją legendą ir pristatyti žiūrovams skirtingas „Robino Hudo“ versijas, man iš karto iškilo paprastas klausimas – kam?
Negi mes, žiūrovai, tikrai norėjome dar kelių šios XIII amžiuje atsiradusios legendos interpretacijų? Negi negalima buvo tiesiog skirti lėšų originaliems projektams? Matyt 2010 metų „Robino Hudo“, kurį režisavo seras Ridley‘is Scottas, finansinis fiasko nieko neišmokė. Akivaizdu, kad neišmokė.
Žinoma, po to, kai 2017 metais milžinišką finansinę nesėkmę patyrė nauja „Karaliaus Artūro“ versija, situacija kardinaliai pasikeitė ir užsidegimas imtis vagies iš Šervudo miškų istorijos pas daugelį tiesiog dingo. Pas daugelį, bet ne pas „Lionsgate“ studiją, kurios vadovai visgi nusprendė surizikuoti ir eiti va bank, skirdami būsimam projektui net 100 milijonų dolerių. Na, surizikavo. O kas iš to gavosi, tuoj Jums ir papasakosiu.
Bet prieš narpliojant naująjį „Robiną Hudą“, norėčiau užsiminti apie dėmesio vertas juostas apie Robiną Hudą, kurios pasirodė iki šio projekto.
Asmeniškai man, kaip manau ir daugeliui kiną mylinčių žmonių, romantiškiausiu ir į legendą panašiu Robino Hudo perteikimu ekrane yra 1938 metais pasirodęs klasikinis filmas „Robino Hudo nuotykiai“ su to laikotarpio kino žvaigžde Errolu Flynnu priešaky. Tai buvo linksmas, nuotykių kupinas, šiek tiek naivus ir tuo pačiu nuoširdus pasakojimas apie meilę, atsidavimą ir norą padėti kitiems.
Tačiau jeigu kalbėtume apie visumą ir, žinoma, apie dar neregėtą šio personažo pateikimą, savo simpatijas atiduočiau jau mano minėtam 2010 metais pasirodžiusiam filmui, kuris žavėjo tikroviškumu ir brutalumu. Tikrai taip. Seras Ridley‘is Scottas moka dirbti su istoriniais epais, todėl kiekvienas jo panašaus pobūdžio darbas yra vertas dėmesio.
Kitais ne ką mažiau įdomiais bei nostalgiją keliančiais filmais taptų Kevino Costnerio pasirodymas juostoje „Robinas Hudas: Vagių karalius“, geniali ir iš koto verčianti parodijų karaliaus Melo Brookso komedija „Robinas Hudas. Vyrai su triko“ ir nuostabi studijos „Disney“ animacija „Robinas Hudas“.
Visi šie mano paminėti filmai suteikė ne tik gerą pramogą juos žiūrint, bet ir leido susipažinti su Robino Hudo legenda iš visiškai skirtingų perspektyvų. Jau nekalbant apie tai, kad per tiek metų mes galėjome šį personažą išvysti dar ir televiziniuose projektuose bei įvairiuose serialuose. Vienas iš jų, beje, buvo filmuotas ir Lietuvoje.
Ir ką gi mes gauname čia? Ogi didelę, taukuotą špygą. Otto Bathursto filmas – tai nevykęs kokteilis, kuris susidėjo iš kiekvieno mano aukščiau paminėtų juostų sudedamųjų dalių. Filmas jau nuo pat pradžios pradeda erzinti ne tik itin kvailais siužetinės linijos sprendimais, bet dar ir tuo, jog buvo sunku suvokti kokiam žanrui turi priklausyti šis akivaizdus nenusipratimas.
Pirmiausia kas rėžė akis, tai pateiktas laikotarpis. Robino Hudo istorija visuomet buvo vystoma viduramžiais, tačiau šiame filme buvo kažkokia alternatyvi viduramžių versiją, kurioje dominavo strėliosvaidžiai (kaip kulkosvaidžiai tik su strėlėmis), herojai buvo apsirengę kaip iš XIX-XXI amžių, nors įvykiai buvo pateikti lyg iš XIII amžiaus. Todėl įsijausti į patį pasakojimą yra pakankamai sunku, nes tiesiog neįmanoma patikėti taip steriliai ir moderniai atrodančiais viduramžiais.
Antra – herojai. Filme pasirodė visi žinomi personažai kaip Tukas, ledi Marion, mažasis Džonas ir Notingemo šerifas. Bet jie visi buvo kažkokie šabloniniai ir nesukeliantys jokių simpatijų ar net antipatijų.
Robinas Lokslis buvo geras, nes to tiesiog reikalavo siužetas. Kur buvo bent koks nors minimalus šio personažo atsiskleidimas? Kur buvo jo motyvacija? Kur buvo noras padėti kitiems? Ir kaip jis per tokį trumpą laiką tapo tokiu lanko virtuozu? Paslaptis, kurios šiame filme mes nesužinome! Beje, pats herojaus vizualinis pateikimas labiau priminė personažą iš žaidimo „Assassin‘s Creed“ nei iš prieš septynis šimtus metų atsiradusią legendą.
Ledi Marion... Ką ji padarė visame filme, tai tik demonstravo savo iškirptę ir blogąja prasme stebino vėjavaikiškais poelgiais. Tarps jos ir Robino nebuvo jokios chemijos, todėl apie meilę, kurią jie čia neįtikinamai bandė vystyti, net ir kalbos nėra. Viskas buvo pateikta paaugliškame lygmeny. Trumpai tariant vaizdas buvo panašus į šį dialogą:
– Turi BMW?
– Jo, turiu!
– Aš tave myliu!
Kiti herojai kaip Tukas ar mažasis Džonas. Jie vieninteliai buvo adekvatūs ir kažkodėl neerzino juostos peržiūros metu. Džono tikslas bent jau buvo motyvuotas dėl asmeninių nuoskaudų. Nors jo kerštas čia taip pat atrodė blankiai, nes gi visas dėmesys turėjo atitekti Robinui.
Antagonistas irgi prastas. Jis visos juostos metu skaldė žiaurias frazes apie susidorojimą su savo priešais ir apie tai, kokie visi aplink jį žmonės yra niekingi padarai. Bet ar jis sukėlė bent kažkiek pykčio ar sukėlė baimę bei grėsmę? Ne. Jis buvo tiesiog blogas, nes to reikalavo siužetas.
Tiesa, dar buvo neišvaizdus ir visom prasmėm neįdomus Vilas. Va šis herojus filmo pabaigoje tiesiog pribloškė scenaristų bukumu. Nenoriu „spoilinti“, bet jo poelgis ir sprendimas yra vertas visų įmanomų „Auksinių aviečių“.
Na ir trečia, kas labai suerzino, tai nuobodžiai bei užtęstai vystoma siužetinė linija, laikotarpio neatitinkančios detalės (pvz. kazino, puikios žinios apie anatomiją) ir itin sausi dialogai tarp pagrindinių filmo herojų. Žiūri filmą ir tau yra visiškai nesvarbu kas ką šneka, nes poelgiai ir ištartos frazės yra ne laiku ir ne vietoje. Todėl net ir čia nebuvo galima gauti jokios pramogos.
Filme yra trys neblogos veiksmo scenos – pradžioje Kryžių žygio metu, scena su karieta vidury filmo ir pabaigoje vykstančios riaušės. Tiesiog apgailėtina, kai per dvi filmo rodymo valandas veiksmo yra maždaug 20 minučių. Visur kitur – tai bereikšmiai pokalbiai ir bandymas sukurti genialų apiplėšimo planą. Taip, taip, filmas yra dar ir apie apiplėšimą, kuris savo ruožtu man labai pirminė 2003 metų trilerį „Itališkas apiplėšimas“.
Apibendrinus, galiu pasakyti, jog tai ne tik prasčiausia mano matyta „Robino Hudo“ adaptacija kine, bet dar ir filmas, kurio išvis nereikėjo kurti. Vietoj jo geriau peržiūrėti Ridley‘io Scotto juostą arba kurią nors senąją šios legendinės istorijos versiją, nei mokėti pinigus už tai, ką mums siūlo režisierius Otto Bathurstas.
Techninė juostos pusė
Pasakysiu atvirai – vaizdas juostoje tikrai gražus, tačiau pats to vaizdo pateikimas atsižvelgiant į tai, apie ką yra filmas, tiesiog juokingas. Personažų apranga klaiki – Robinas su savo striukyte primena Panevėžio budulio stilių, ledi Marion buvo panaši į mergšę iš stoties, bet tikrai ne į damą, o Notingemo šerifas atrodė lyg nulipęs nuo Juozo Statkevičiaus kolekcijos pristatymo podiumo.
Dekoracijos irgi ne ką geresnės. Keliose scenose galvojau pasirodys koks Smogas iš „Hobito“ trilogijos, nes nameliai buvo labai jau giminingi šiam Piterio Jacksono režisuotas projektui, o pačios patalpos buvo panašios į mauzoliejus ar prekybcentrius, bet ne į viduramžių statinius.
Užtat specialieji efektai ne tokie blogi kaip bendra visuma. Bet ar efektais galima šiais laikais nustebinti žmones, kurie jau yra matę „Įsikūnijimą“ bei „Keršytojus“? Tikrai ne.
Vienu iš nedaugelio pliusų šiame chaotiškame pasakojime tampa labai geras garso takelis. Muzika filme tikrai superinė. Bent jau tose trijose veiksmo scenose, kurios neleido užmigti žiūrint šį filmą, garso takelis suteikė epiškumo jausmą. Trumpam, bet suteikė. Dėl ko didelis ačiū kompozitoriui Josephui Trapanese‘ui.
Kameros darbas nesužavėjo. Pernelyg chaotiškai ir netiksliai buvo filmuotos kai kurios veiksmo scenos, jog jas žiūrint net sunku suvokti kas su kuo kaunasi ir netgi kas vyksta ekrane.
Garso ir vaizdo montažas tvarkoje. Kažkaip nei vienas, nei kitas neužkliuvo, atsižvelgiant į prastai papasakotą šio filmo istoriją.
Aktorių kolektyvinis darbas
Sunku net komentuoti aktorių darbą, kai jie čia net nevaidino. Iš „Kingsmano“ žinomas Taronas Egertonas, kurio talentu mes galėjome įsitikinti žiūrėdami sportinę dramą „Erelis Edis“, šičia buvo kaip nesavas. Neįtikino nė vienas jo ištartas žodis ar žvilgsnis į ledi Marion pusę. Bet aš jo nekaltinu, nes pats personažas čia buvo klaikiai pateiktas, todėl jo neišgelbėtų net ir pats Leonardo DiCaprio.
Jamie‘is Foxxas irgi nespindėjo savo pasirodyme įkūnijant Džoną. Tą patį darė ir Jamie‘is Dornanas su Eve Hewson. Ir jeigu pirmojo charizma dar imdavo viršų, tai pastarieji visais įmanomas būdais demonstravo unikaliai medinę vaidybą, prilygstančią Kristen Stewart pasirodymams „Saulėlydžio“ sagoje.
Vienintelis, kuris šiame filme dar kažkiek pasistengė, tai buvo Benas Mendelsonas ir jo dar vienas įkūnytas blogietis. Bet net jis neišgelbėjo šio nykaus filmo.
Filme taip pat pasirodė „Oskaro“ laureatas F. Murray‘us Abrahamas, „Birmingemo gaujos“ žvaigždė Paulas Andersonas ir teatro aktorius Timas Minchinas. Jie čia tik švaistė savo laiką ir talentą, kurį galėtų panaudoti vertesniuose projektuose.
Verdiktas
„Robinas Hudas“ – tai filmas, kuris nepasižymi nei geru scenarijumi, nei įdomiais personažais ar įtikinama juos vaidinančių aktorių vaidyba, nei žvaliai vystomu veiksmu bei akims patraukliais techniniais sprendimais.
Ši juosta tik bando kopijuoti visa tai, kas buvo sukurta anksčiau – pradedant 1938 metais pasirodžiusiu filmu ir užbaigiant Ridley‘io Scotto istoriniu epu, dėl ko jos kūrėjams tiesiog turi būti gėda.
