Apie ką mes čia…
Norėdamas atsikratyti toksiškų santykių su savo viršininku bei daugiau nevykdyti jo patikėtų darbų, Renfildas nusprendžia apsilankyti terapijoje, kurioje jis tikisi gauti tam reikiamus atsakymus. Tiesa, yra vienas mažytis niuansas – Renfildo viršininkas yra pats tamsos princas Drakula, kuriam jis yra priverstas tarnauti, todėl atsikratyti tokio boso jam bus tikrai nelengva.
Kūrinio turinys
Ar esate žiūrėję iš Naujosios Zelandijos atkeliavusį 2014 metų filmą „Ką mes veikiame šešėliuose“? Arba šio mano paminėto kino hito tęsinį serialo formate? Jeigu taip, tai galiu iš karto nudžiuginti, kad „Renfildas“ savo pasakojimo maniera ir siužetiniais sprendimais turi šiek tiek bendro su „Ką mes veikiame šešėliuose“. O jeigu visgi yra tokių žmonių, kurie nežino šio Taikos Waititi kuruoto projekto, paaiškinsiu paprastai, ko jums reikėtų tikėtis iš šios naujos Chriso McKay‘aus režisuotos juostos.
Filmas žavi ne vien savo absurdu, keistu ir patraukliu humoru, makabriškais vaizdais ir ne ką mažiau makabriškesniais dialogais, bet ir jame gvildenama tema. O ja tampa, kad ir kaip būtų keista, toksiški santykiai ir kokiais netikėtais būdais galima iš jų išbristi.
Tad tokia alegorija ir pakankamai aktuali socialinė tema tampa pagrindiniu šios patrauklios juostos varikliu. Pakraupti, panerimauti ir paliūdėti filme irgi galima, nes suvokus, kaip turi kentėti tie, kurie yra įklimpę į santykius su narcizais, darosi išties nejauku. O visa tai vainikuoja dar ir narcisizmo apraiškos, kurios dažnai yra būdingos vienam iš toksiškuose santykiuose esančiam partneriui.
Atmetus gana rimtą temą, filmas šaunus dar ir tuo, kad jis išties tampa tam tikru legendinio 1931 metais pasirodžiusio filmo „Drakula“ pratęsimu, todėl netgi paraginčiau prieš jo peržiūrą pasižiūrėti mano paminėtą kino klasiką, kad galėtumėte dar smagiau praleisti laiką su legendiniu vampyru ir jo tarnu. O patys personažai kaip Renfildas ir Drakula čia atrodo fantastiškai. Jie patrauklūs, jie įdomūs, jie sukelia nemažai įvairių emocijų ir kas svarbiausia – jie atsiskleidžia visapusiškai kaip ganėtinai gilios asmenybės, todėl stebėti, kaip jie keičiasi visos šios juostos metu, yra tikrai šaunu.
Tad bendrai filmas išėjo ne tik juokingas, kraupus ir kartu suteikiantis smagią pramogą kine, bet dar ir aktualus dėl iškeltos svarbios socialinės problemos, su kuria teko, tenka ar ateityje teks susidurti ne vienam žmogui. Trumpai šnekant – rekomenduoju pamatyti dideliame ekrane!
Techninė juostos pusė
Man labai patiko tai, kad filmas atrodo kaip koks nors B kategorijos projektas, bet tuo pačiu turi nemažai klasikinio kino bruožų dėl savo tamsesnio ir niūresnio meninio apipavidalinimo. Puikiai filme atrodo dekoracijos, kraupus ir tikroviškas grimas, patys veikėjų kostiumai ir, aišku, visai pakenčiami praktiniai specialieji efektai, kurių filme tikrai yra nemažai, bei CGI momentai. Muzika, vaizdo montažas ir kameros darbas puikūs, o galingas garsas ne vieną kartą privertė jausti šiurpią ir netikėtumais perpildytą įtampą.
Aktorių kolektyvinis darbas
Ir vėl aktorius N. Cage‘as mums visiems įrodo, kad nevertėjo jo nurašyti dėl vieno liūdno karjeros etapo, kuriame jam teko vaidinti prastuose ir B kategorijai priklausančiuose filmuose. Kas nežino, viskas buvo daroma tik tam, kad jis pagaliau galėtų atsikratyti milžiniškų skolų ir vėl atsistoti ant kojų. Ką jis pastaruoju metu sėkmingai ir daro, nes jo paskutiniai filmų pasirinkimai tikrai džiugina. Ir „Renfildas“ kaip tik ir yra toks filmas, kuriame mes galime mėgautis šio aktoriaus talentu. O jo Drakula išėjo išties kraupus bei nestokojantis charizmos, dėl ko filmas susižiūri dar smagiau.
Žinoma, neslėpsiu to fakto, kad N. Cage‘as filme atlieka antraplanį vaidmenį, nes visgi visas dėmesys čia sutelktas į Renfildo vaidmens atlikėją Nicholą Haultą, kuris irgi pasirodė iš pačios geriausios pusės. Išties įtikinama ir patraukli vaidyba, kuri nenusileido ir pačiam tamsos princo vaidmens atlikėjui.
Turime filme dar ir kitus talentus kaip Awkwafin, Beną Schwartzą, Adrianą Martinezą, Shohreh Aghdashloo ir Brandoną Scottą Jones'ą.
Verdiktas
„Renfildas“ – neoficialus klasikinio 1931 metų filmo „Drakula“ pratęsimas, kuriame netrūksta juodo humoro, absurdiškų bei be galo kraupiai atrodančių situacijų, šmaikščių ir tuo pačiu itin taiklių dialogų. O visą tai vainikuoja po šiai dienai itin aktuali toksiškų santykių tema, žvaliai pateiktas siužetas ir, aišku, nepakartojamas Nicolas Cage‘as nemirtingojo kraujasiurbio amplua.
Filmo anonsas:
