Apie ką mes čia...
Prieš pusantro tūkstančio metų nugalėta ir įkalinta, kruvinoji raganų karalienė Nimue sugrįžta į mirusiųjų pasaulį su vienu paprastu tikslu – atkeršyti žmonijai. Tačiau jos kelyje pasitaiko viena mažytė raguota kliūtis – Pragaro vaikis.
Kūrinio turinys
Kai 2012 metais režisierius Guillermo del Toro paskelbė, kad daugiau neišvysime naujų Pragaro vaikio nuotykių, Holivudo studijos pradėjo ieškoti kitų alternatyvų, kurios galėtų pasotinti jų norą užsidirbti dar daugiau pinigų iš šios visai gerai žiūrovų ir komiksų gerbėjų įvertintos istorijos. Po vienuolikos metų pertraukos mums ir vėl tenka garbė išvysti šį personažą visame jo gražume. Gaila tik, kad tai jau nebe ta serija, kurią 2004 metais pradėjo „Oskarą" pelnęs meksikiečių režisierius.
Naujasis filmas turėjo tapti savotišku perdirbiniu su frančizės perkrovimui būdingais elementais. Ar tai blogai, ar gerai, nebuvo galima suprasti iki pat premjeros, kuri buvo kelis kartus nukelta į vėlesnį laiką. Kaip dažnai būna – jeigu filmo premjeros data vėlinama, reiškia, kad su filmu yra kažkas ne taip. Ir čia viskas yra ne taip.
Žiūrėdamas šį filmą labai nenorėjau jo lyginti su ankstesniais projektais, tačiau man nepavyko to padaryti. Pernelyg buvo jaučiamas diletantiškas kopijavimas to, ką mums padovanojo Guillermo del Toro. Skirtumas tik tame, jog dirbdamas su „Pragaro vaikio" projektais minėtas režisierius jais gyveno kurdamas pagal savo numatytą viziją naujus pasaulius, todėl jo dėka ir buvo sukurtas taip gerai išdirbtas pamatas bendrai istorijai. Puikiu pavyzdžiu būtų galima laikyti „Ugnies žiedą" ir jo antrąją dalį. Pirmąjį filmą sukūrė būtent Guillermo del Toro, kai tuo tarpu antrasis tapo nevykusiu originalo šešėliu. Ir dabar viskas yra identiška.
Istorija šlubuoja, o ir pats pasakojimo motyvas labai priminė kitą pakankamai panašiai atrodantį 2015 metų filmą „Paskutinis raganų medžiotojas". Tik čia dar įsipaišė pragaro vaikis, bet istorijos esmė ir jos pateikimas beveik identiškas. Nesakau, kad tai yra plagiatas, nes ši juosta buvo paremta komiksu apie Kruvinąją karalienę, bet panašumas išties stebina.
Nuo pradžios iki pat finalo mums yra pateikiama nesąmoningai kvaila, lėkštai įgyvendinta ir kupina visokiausių pasakų motyvų, kurie visiškai nesusižaidžia siužete, istorija. Istorija, kurią, atrodo, būtų parašęs penkiametis vaikas, norėdamas sukišti į ją visko po truputi. Toks miksas, deja, nesuveikė ir pavyko tik chaotiškas, jokios struktūros neturintis vaizdas.Tačiau pakankamai neblogos veiksmo scenos nesugebėjo nustumti į šoną visos tos beprotybės, kurią šiame filme sukėlė režisierius ir jo vadovaujama komanda.
Kalbant apie veiksmą, jo čia tikrai daug, todėl filmas kai kur žiūrisi tikrai dinamiškai ir neprailgsta. Kitas aspektas yra smurtas. Aš puikiai suprantu, kad norint nuslėpti visas filmo bėdas buvo bandyta eiti lengviausiu keliu ir duoti žmonėms tai, dėl ko jie atėjo – kraujo kupinus epizodus su brutaliais herojų susidūrimais. Tik čia kūrėjai persistengė ir jau ties pabaiga darėsi tiesiog šlykštu. Juokingiausia, jog juosta kai kur atrodė baisiau už daugelį šiuolaikinių siaubo filmų. Tik ar čia komplimentas filmui? Nemanau, nes ne to buvo galima tikėtis iš naujos „Pragaro vaikio" versijos.
Kraujo, žarnų ir kitų baisybių galima prisižiūrėti nišinių filmų seansuose, todėl nenuostabu, jog iki galo ne visi ištveria. Jei esat toks žmogus, kuris nemėgsta kai filmuose taip detaliai yra rodomas smurtas bei skerdynės, aplenkite šią juosta ir negadinkite sau nervų.
Herojai filme nėra tokie ryškūs kaip originaliuose filmuose, bet jie netrikdė. Ragana, pagrindinis personažas, keli pagalbininkai ir, žinoma, dar keli herojai, kurių negaliu įvardinti, nes tai būtų spoileris, pasidarbavo gerai.
Kol kas tai yra vienas didžiausių šių metų nusivylimų. Tikiuosi, kad juosta patirs finansinį fiasko ir daugiau nesulauksime šios istorijos tęsinių. Nebent jais užsiimtų Guilermo del Toro.
Techninė juostos pusė
Atsižvelgiant į kuklų tokio pobūdžio filmams biudžetą, „Pragaro vaikis" vizualiai atrodo išties gerai. Tiek specialieji efektai, tiek grimas, herojų kostiumai ir dekoracijos padarė malonų įspūdį. Bent jau čia žmonės pasidarbavo iš peties, o ne taip, kaip režisierius ir scenaristai.
Gerąja prasme nustebino ir garso takelis. Nesitikėjau tokio rokeriško skambesio, kuriuo mus palepino grupių „Scorpions" bei „Muse" dainos ir, žinoma, kelios stiprios muzikinės kompozicijos, sugebėjusios suteikti nemažai energijos pačiam filmui.
Kameros darbas sukėlė dvejopus jausmus. Vienose scenose jis buvo labai pagirtinas, ypač tada, kai ekrane buvo galima išvysti iš pragaro išlindusias pabaisas, bet kitu atveju, jam pritrūko dinamikos susišaudymuose ir judresniuose epizoduose.
Vaizdo montažas blogas. Scenos atrodo apkirptos ten, kur nereikėjo jų kirpti. Kam taip daryti? Nesuprantu. Garso montažas stiprus visose veiksmo scenose.
Aktorių kolektyvinis darbas
Sunku kalbėti apie vaidybą filme, kurio turinys yra toks prastas, jog net ir aktorių veiduose buvo galima pamatyt pagalbos šauksmą. Tačiau, kaip ten bebūtų, jie stengėsi ir bandė bent jau su savo personažais užglaistyti ekrane rodomą klaikumą.
Davidas Harbouras, kuris plačiai auditorijai yra šiuo metu labiausiai atpažįstamas iš televizinio „NETFLIX" serialo „Keisti dalykai", sugebėjo pademonstruoti visai neblogai atrodantį pagrindinį personažą. Gal jis ir nespinduliavo tokia aura kaip savo laikais tą darė Ronas Perlmanas, bet bent jau šis jo pasirodymas buvo vienas didžiausių pliusų visame filme.
Antraplanėse rolėse buvo galima pamatyti talentingą filmo „Amerikos mylimoji" žvaigždę Sasha Lane, kino veteraną Ianą McShane'ą, su ta pačia veido mimika visuose filmuose vaidinančią Milla Jovovich, Danielį Dae Kimą ir savo balsą paršui paskolinusį Stepheną Grahamą. Nei vienas iš jų neerzino savo pasirodymu, bet iš kitos pusės, dėl kai kurių buvo liūdna, nes jie švaistė savo talentą vaidindami tokiame niekale.
Verdiktas
„Pragaro vaikis" – tai ne vienas iš tų filmų, apie kurį būtų galima pasakyti – „toks blogas, kad net geras", nes tai tiesiog blogas filmas, kuris nesugebėjo savarankiškai funkcionuoti remiantis žymiais „Pragaro vaikio" komiksais, o tiesiog diletantiškai kopijuoti tai, ką kažkada mums buvo pristatęs Guillermo del Toro.
Net ir geri specialieji efektai, brutalumo nestokojantis veiksmas ir Davido Harbouro charizma nesugebėjo užglaistyti nykaus scenarijaus, prastos režisūros ir lėkšto humoro, kuriuo bandė prajuokinti šios juostos kūrėjai.
