Ir viskas su tuo yra tikrai gerai, nes tokie filmai neleidžia užmiršti, kas mes esame ir koks ne itin šviesus laikotarpis buvo prieš kelis dešimtmečius. Tačiau tikrai ne visi tokio pobūdžio filmai yra žiūroviški, įdomūs ar profesionaliai sukalti, todėl kartais kyla klausimas – kam juos kurti, jeigu tokio pobūdžio kinas nesugeba pritraukti į kino sales žiūrovų, o ir jų kokybė dažniausiai šlubuoja. Galima gi investuoti pinigus į tikrai vieną gerą, brangų ir gėdos nedarantį reginį, kurį būtų galima rodyti ir už Lietuvos ribų.
Todėl matydamas, kad horizonte turi pasirodyti dar vienas tokio tipo filmas kaip „Pelėdų kalnas“, iš karto mažinu lūkesčius, kad vėliau netektų smarkiai nusivilti. Taip aš žiūrėjau ir į Vytauto V. Landsbergio ir Giedriaus Tamoševičiaus dramą „Poetas“, kuri Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga atkeliavo į Lietuvos kino ekranus.
Apie ką mes čia…
Išmestas iš TSR (tarybinių rašytojų sąjungos) už antisovietinę kūrybą, talentingas rašytojas Kostas yra priverstas persikelti į mažą miestelį dirbti mokytoju. Atsidūręs ten, jis mokyklos bibliotekoje sutinka savo seną draugę Julę, kuri, kaip vėliau išaiškėja, yra glaudžiai susijusi su vietiniais partizanais.
Tad visai netrukus Kostui teks pasirinkti – išduoti savo įsitikinimus dėl geresnio gyvenimo ir atskleisti rusams partizanų buvimo vietą ar visgi pasielgti patriotiškai ir stoti ginti tėvynės nuo okupanto. Sunki dilema, kuri galiausiai atskleis, koks žmogus yra Kostas.
Kūrinio turinys
Iš karto pasakysiu, nes kam čia vynioti žodžius į vatą – filmas labai nuobodus, labai lėtas ir labai depresyvus, bet tuo pačiu itin taiklus dėl jame puikiai perteikto laikotarpio ir tikrovės jausmo. Būtent todėl pasinerti į nykiai atrodančią, bet teisingai perteiktą ekrane temą daug kam bus išties sunku, bet tuo pačiu nereikia to išsigąsti, nes su tokiomis temomis reikia susipažinti kiekvienam patriotiškai nusiteikusiam ir Lietuvoje gyvenančiam žmogui. Visgi net ir dabar, praėjus daugiau net septyniems dešimtmečiams nuo filme parodytų įvykių, tėvynės išdavikų, kolaborantų ir šiukšlių netrūksta. Vien pasiskaičius socialiniuose tinkluose kai kurių „žmonių“ minčių lavinas galima pasibaisėti, kad net prasidėjusio karo Ukrainoje akivaizdoje, jie palaiko agresorių ir, jeigu reikėtų, netgi su juo bendradarbiautų.
Beveik visas dėmesys čia atitenka pagrindiniam veikėjui Kostui, kuris šios juostos siužetinės linijos metu mėtosi dėl jo protą užvaldžiusios dilemos. Ir ta dilema išties yra labai metaforiška, taikli ir kartu priverčianti mus susimąstyti apie tai, ką mes patys pasirinktume – fizines kančias, bet neišduotas vertybes, ar gerą, bet krauju suteptą gyvenimą. Ir šioje vietoje kiekvienas iš mūsų turi pats sau atsakyti, kokį kelią pasirinktų atsidūręs tokioje aklavietėje, kurioje atsidūrė Kostas.
Be Kosto turime dar kelis tokius labai svarbius antraplanius veikėjus kaip partizanų lyderis Tauras, Kosto širdžiai miela Julė ir jo senas bičiulis poetas Eduardas. Sakyčiau, kad jie visi gavo pernelyg mažai ekraninio laiko, nes bent jau man jų pateikti portretai ir jų visai geras atsiskleidimas filmo siužetinės linijos metu pasirodė žymiai įdomesnis už niūrų ir nykų Kostą. Pastarasis kartais man net kėlė pasišlykštėjimą dėl savo menkavertiškumo. Tačiau, kita vertus, gal šie veikėjai ir buvo taip gerai perteikti, nes juos išgelbėjo tas epizodiškumas. Sunku pasakyti, bet dramaturgija filme tikrai buvo išlaikyta ir dėl to džiugu.
Kalbant apie žinutę, kurią šiuo filmu norima perduoti, ji yra labai paprasta – geriau mirti būnant didvyriu, negu gyventi kaip savo šalį išdavusiam bailiui. Tik yra vienas svarbus niuansas – rusai ir NKVD, mano kuklia nuomone, filme parodyti pernelyg švelniai, todėl pajusti iš jų sklindantį nužmogėjimą galima vos vienoje scenoje, o tai yra pernelyg mažai, norint ištransliuoti žiūrovams šio baisaus istorinio laikotarpio nusikaltimus. Tad, jeigu skaitote šią apžvalgą, paraginsiu Jus pasižiūrėti žymiai stipresnį, genialesnį ir žiauresnį lenkų režisieriaus Wojciecho Smarzowskio šedevrą „Rožė“. Ten yra pateiktas tikras tarybinių karių ir tarybinės valdžios veidas.
Bendrai, nes vengdamas visų įmanomų „spoilerių“ nenoriu Jums išduoti šios juostos paslapčių, galiu pasakyti, jog turime dar vieną aktualų, bet pernelyg nišinį ir masiniam žiūrovui nepatrauklų, nuobodumu spinduliuojantį ir pernelyg lėtą pasakojimą apie kovą už laisvę. Tačiau pamatyti reikia, nes tokia buvo ta istorija.
Techninė juostos pusė
Nenustebino manęs šio filmo techninė dalis, nes ką jau ką, bet lietuviai tikrai sugeba sukurti vizualiai kokybiškus reginius. Vien ko vertas yra šio filmo kameros darbas, meninis apipavidalinimas ir, aišku, pati produkcija. Viskas atrodo tikroviškai ir, kas svarbiausia, nufilmuota natūralioje aplinkoje, o ne pasinaudojant šiuolaikinėmis gyvenimą kino kūrėjams palengvinančiomis technologijomis. Muzika niūri ir labai pesimistiška, kaip ir pats vaizduojamas laikotarpis, todėl atmosfera ir yra tokia nyki. Vaizdo montažas taip pat geras.
Aktorių kolektyvinis darbas
Aktoriai šiame filme man irgi patiko. Sakyčiau, kad per paskutinį dešimtmetį užtikrintais ir pakankamai dideliais žingsniais nukeliavome nuo teatrinės vaidybos iki kino standartus atitinkančių aktorių pasirodymų. Ir šiame filme tai matosi dėl tokių talentingų žmonių kaip Donatas Želvys, Dainius Gavenonis, Martynas Nedzinskas, Indrė Patkauskaitė, Vidas Petkevičius ir Paulius Markevičius. Nuoširdžiai patikėjau jų įkūnytais personažais.
Verdiktas
„Poetas“ – dar vienas patriotinis lietuviškas filmas, kuriame yra pateikta vieno konkretaus žmogaus kova už būvį ir kartu lėtais žingsniais išryškinama jo rimta žmogiškomis vertybėmis perpildyta dilema, kuri galėtų paliesti kiekvieną iš mūsų atsidūrus tokioje nepavydėtinoje situacijoje.
Ir nors filmas tikrai siūlo rimtą bei nepagražintą žvilgsnį į Lietuvai nepavydėtiną istorinį laikotarpį, jis visgi savo pateikta tema niekuo nesiskiria nuo kitų panašaus pobūdžio lietuviškų juostų, kurios labiausiai yra skirtos siauram žiūrovų ratui. Užtat didžiausiu pliusu čia tampa aktorių vaidyba ir kokybiška techninė dalis, dėl ko, aišku, galima pasidžiaugti.
Filmo anonsas:
