Nors atrodytų, jog jau nieko įdomaus ar netikėtino negalima išspausti iš 1897 metais pasirodžiusio Bramo Stokerio romano „Drakula“, tačiau Holivudas nusprendžia nustebinti ir pateikti kitokią istoriją. Šią istoriją pradėjo vystyti prieš tris dešimtmečius po sėkmingo Franciso Fordo Coppolos 1992 metų kino hito.
Bet kaip dažnai būna su įvairiais filmais ar idėjomis, ne viskas klostėsi pagal planą. Filmo „Paskutinė Demetros kelionė“ teko laukti gerus kelis dešimtmečius, kol galiausiai buvo rastas tinkamas režisierius, šiai idėjai įgyvendinti finansavimas ir rimtas platintojas.
Na, o juostos režisieriumi po ilgų paieškų galiausiai tapo talentingas norvegas Andre Ovredalis, kurio darbai „Trolių medžiotojas“, „Skrodimas“ ir „Šiurpios istorijos pasakojimui tamsoje“ kalba patys už save. Bet ar šis jo naujasis darbas yra vertas žiūrovų dėmesio? Iš dalies taip. O plačiau apie tai papasakosiu šioje trumpoje filmo apžvalgoje.
Apie ką mes čia…
Gavęs labai keistą, bet tuo pačiu itin pelningą užsakymą iš privataus asmens Transilvanijoje, prekybinio laivo „Demetra“ kapitonas Eliotas nusprendžia jį priimti ir nekreipti dėmesio į tam tikrus saugumo niuansus. Jam tik reikia nugabenti krūvą medinių dėžių į Londoną ir gauti solidų atlygį už darbą. Paprasta kaip du kart du. Tačiau jis net nenutuokė, jog visai netrukus prasidės tikras košmaras, kurį sukels dėžėse besislapstanti ir kraujo ištroškusi paslaptinga būtybė.
Kūrinio turinys
Kas yra skaitęs Bramo Stokerio „Drakulą“ puikiai žino, kas įvyko „Demetros“ laive. Ir čia yra bene didžiausias šio filmo minusas, kuris prilygsta milžiniškam spoileriui. Kodėl? Nes pabaiga yra žinoma, o ir kokie įvykiai bus pristatyti plaukiančiame iš Transilvavijos į Londoną laive irgi lengvai nuspėjami. Bet, iš kitos pusės, toks siužetinis sprendimas irgi yra pagirtinas, nes jokiame kitame filme ar seriale apie grafą Drakulą mes nematėme tokio nuodugnaus ir kraupiai atrodančio žvilgsnio į „Demetros“ kelionę.
Labiausiai filmas mane sužavėjo tuo, jog tai nėra tipinis pasakojimas apie vampyrus, o apie žmones, kurie susiduria su pabaisa ir nori išgyventi. Tad daug dėmesio juostoje skiriama būtent veikėjų santykiams, jų asmenybių atsiskleidimui bei kiekvieno iš jų pasaulėžiūrai. Dėl to susitapatinti su personažais nėra sunku, o ir jų daromos žmogiškos klaidos, elementarus noras išgyventi bei nelygi kova su Drakula tik labiau kiekvieną veikėją paryškina. O ir dialogai filme nėra tokie jau banalūs kaip tikėjausi, atsižvelgiant į temą.
Veiksmo šioje juostoje netrūksta, kraupių momentų irgi yra pakankamai daug, o ir pati meistriškai pateikta įtampa su kiekviena nauja scena auga taip stipriai, kad galiausiai žiūrovui yra suteikiamos įvairios emocijos: nuo baimės iki liūdesio. Bent jau man peržiūros metu taip buvo. Visgi tai yra pramoginio pobūdžio filmas, todėl jis nors ir šiurpina, bet visumoje suteikia pakankamai gerą ir neprailgstantį laiką kino salėje.
Techninė juostos pusė
Visas filmo veiksmas rutuliojasi laive, o tas uždaros erdvės efektas nebūtų toks kietas, jeigu ne pakankamai geras produkcijos dizainas ir iki smulkmenų apgalvotas meninis apipavidalinimas. Tai leido ne tik ekrane atkurti rodomo laikotarpio atmosferą, bet dar ir suteikti nemenką klaustrofobinį braižą, lyg žiūrėtum kokį nors „Svetimą“.
Patiko man ir CGI efektai, kurių čia buvo nelabai daug, bet jie nerėžė akių, o ir kameros darbas žvaliais judesiais akimirksniu leido pasinerti į šią kraupią istoriją. Vaizdo montažas tvarkingas, dėl ko istorija buvo vystoma ganėtinai sklandžiai, o garso takelis suteikė visumai atitinkamai kraupią, bet nuotykių žanrui būdingą atmosferą. Keistas miksas, bet man patiko toks filmo kompozitoriaus sprendimas.
Aktorių kolektyvinis darbas
Sakyčiau, kad šiam filmui buvo parinkti ir visai neblogi aktoriai. Tiesa, prieš gerus dešimt metų pagrindinį vaidmenį turėjo čia atlikti Viggo‘as Mortensenas, bet yra kaip yra. O labiausiai iš visų išsiskyrė „Sostų karų“ aktorius Liamas Cunninghamas, „Tiesiai iš Komptono“ žvaigždė Corey Hawkinsas ir kraupios dramos „Lakštingala“ pažiba Aisling Franciosi. Būtent jie ant savo pečių laikė siužetą ir buvo atsakingi už stiprią dramaturgiją kai kuriose labai lemtingose siužetui scenose.
Dar filme turime Davidą Dastmalchianą, Martiną Furulndą, Chrisą Walley ir Joną Brionesą, kurie čia atliko gana epizodinius, bet tuo pačiu visai ryškius vaidmenis.
Verdiktas
„Paskutinė Demetros kelionė“ – savotiškai nuspėjamas, bet kartu labai intriguojančiai pateiktas, kraupių epizodų perpildytas, nenuobodžiai vystomas bei kultinio „Svetimo“ koncepciją primenantis siaubo trileris, kuriame žiūrovų laukia iki šiol neekranizuota, bet Bramo Stokerio romane pristatyta istorija apie legendinio grafo Drakulos kelionę iš Transilvanijos į Londoną.
