Koks šis ilgai lauktas debiutas? Į šį klausimą pasistengsiu atsakyti šioje trumpoje apžvalgoje.
Apie ką mes čia…
Laimingai gyvenanti civilinėje santuokoje su savo vyru ir dukra, Miglė vieną dieną sulaukia savo buvusio vyro Eimanto skambučio. Pasirodo, jog Eimantas dar kartą nori vesti bažnyčioje, bet, kad tai būtų galima įgyvendinti, jis privalo išsiskirti su Migle per „Bažnytinį teismą“, kuris galėtų anuliuoti jų bažnytinę santuoką. Sutikusi tai padaryti, Miglė net neįsivaizdavo, kas jos lauks.
Kūrinio turinys
Eidamas į šį filmą nesitikėjau nieko, o gavau tiek daug, jog net sunku nupasakoti. Nuoširdžiai – seniai taip nesijuokiau lietuviškame filme, kuris pavergia savo natūralumu, paprastumu ir, kas svarbiausia, ganėtinai gerais juokeliais.
Čia mes neturime kvailo, tualetinio ir neskaniai vulgaraus humoro, kuris dažnai būdingas tokio pobūdžio projektams, gauname gerai parašytus ir tuo pačiu apgalvotus juokelius, kuriais yra pašiepiamos tam tikros gyvenimiškos situacijos ir viena konkreti institucija. Rašau be „spoilerių“, nes manau, kad patys turite pamatyti visus šios juostos pliusus, kurie balansuoja tarp absurdo ir satyros ribos.
Žinoma, filmo svarbiausiu varikliu tampa elementariai paprasta, bet ne tokia jau ir prasta situacija, su kuria tenka susidurti pagrindiniams filmo herojams. Ir tai veža, nes visos tos kuriozinės situacijos, į kurias patenka pagrindinis veikėjų duetas, priverčia ne tik juoktis, bet tuo pačiu ir susigraudinti, nes tam tikrais atvejais komiška filmo dalis akimirksniu pavirsta į ganėtinai jautrią dramą. Todėl iki pat juostos finalo sunku susigaudyti, kaip gi išsirutulios šis pasakojimas, todėl intriga išlieka iki pat finalinių titrų.
Personažai filme puikūs. Miglė su Eimantu pavergia savo tiesmukiškumu. Neįmanoma jiems nesimpatizuoti. Visgi šie du veikėjai labai gerai atspindi mūsų visuomenę ir mus pačius.
Nemeluosiu, ne vieną kartą žiūrėdamas į juos pamačiau save, kaip, manau, tą padarys daugelis iš Jūsų. Čia ir slypi scenarijaus galia, nes jeigu būtų kitaip, žiūrovai gautų banalius ir netikroviškus dialogus, neįdomias situacijas ir visiškai neįtraukiančią istoriją. Be šios porelės, turime nemažai kitų personažų, kurie čia irgi buvo labai svarbūs. Pavyzdžiui, Miglės dukra ar jos esamas vyras ne vieną sykį leido susimąstyti apie labai svarbius gyvenimiškus aspektus. O tokių prasmingų veikėjų čia yra tikrai nemažai.
Apibendrindamas pasakysiu, jog Tito Lauciaus pilno metro režisūrinis debiutas - labai pagirtinas. Man čia viena iš juokingiausių matytų lietuviškų komedijų, todėl linkiu ir Jums šios juostos peržiūros metu patirti tokias pačias pozityviai nuteikiančias emocijas.
Techninė juostos pusė
Labai smagu, kad net ir paprastos lietuviškos dramos ar komedijos gali atrodyti taip profesionaliai ir maloniai tiek akims, tiek ir ausims. Net sunku patikėti, jog tai ne užsienio kūrėjų darbas. Ne, nenuvertinu mūsų kūrėjų, bet tiesiog vis dar sunku patikėti, kad per pastaruosius kelerius metus mūsų kino ekranuose buvo pristatyta tiek daug kokybiško ir techniškai puikiai sukalto nacionalinio kino. Augam, o tai negali nedžiuginti.
Labiausiai man čia patiko produkcijos dizainas ir visi meniniam apipavidalinimui priklausantys elementai. Taip pat turime puikų operatoriaus darbą, gerą bei įvairias nuotaikas sukeliantį garso takelį ir tvarkingą vaizdo montažą. Tad peržiūra iš audiovizualios perspektyvos buvo tikrai maloni ir neerzinanti.
Aktorių kolektyvinis darbas
Manau, jog kad ir koks geras yra šio filmo scenarijus, jis nebūtų taip gerai išryškintas, jeigu ne filmo aktoriai, kuriems pavyko papirkti savo natūralumu. O taip, jau ne kartą rašiau, bet dar sykį parašysiu – lietuviai pagaliau išmoko vaidinti kine nedemonstruojant tos neįtikinamos teatrinės vaidybos, kuri prieš gerą dešimtmetį tiesiog rėžė akis.
Didžiausi laurai šiuo atveju atitenka Rasai Samuolytei, su kurios suvaidintu personažu, manau, ne vienas žmogus gali save sutapatinti, o tai dar labiau leido patikėti tuo, ką ekrane darė aktorė. Žinoma, turime čia dar ir Valentiną Novopolskį, kuris man yra vienas iš mėgstamiausių šių dienų aktorių lietuviškame kine. Jis taip pat suvaidino įtikinamai.
Na, o Giedrius Savickas buvo tuo Giedriuku, kurį visi mes taip mylime už jo paprastumą. Ir šiame filme Giedrius Savickas buvo toks pat, kaip ir visada, bet tai nėra joks minusas, nes Eimanto vaidmeniui jis tobulai tiko ir net neįsivaizduoju, kas kitas galėtų jį pakeisti.
Filme taip pat yra būrys kitų labai gerų aktorių, kurie atsidūrė antrame plane, bet buvo pastebimi ekrane. Tarp ryškiausių – Kostas Smoriginas, Juozas Budraitis, Vidas Petkevičius, Barbora Bareikytė, Pijus Ganusauskas, Kęstutis Jakštas ir Asta Zacharovaitė.
Verdiktas
„Paradas“ – techniškai šauniai sukalta, scenariškai puikiai parašyta, gerai surežisuota ir nuostabiai suvaidinta lietuviška satyrinė dramedija, kurios metu tiesiog sunku sulaikyti emocijas – pradedant nuo isteriško juoko ir užbaigiant net ašaromis. Be abejonės – vienas stipresnių jaunos lietuvių kartos režisierių debiutų pilnametražiame kine, kurį su malonumu norėsis dar ne vieną kartą matyti.
Filmo anonsas:
