Antrosios šios serijos dalies, kuri dienos šviesą išvydo 2012 metais, laukė dar didesnis komercinis pasisekimas, dėl to neužilgo kino ekranuose pasirodė ir trečiasis filmas. Tuomet prasidėjo rimtos bėdos, nes filmas, likus kelioms savaitėms iki premjeros, netikėtai pasirodė piratiniuose puslapiuose, o jo cenzas iš N-16 buvo pakeistas į N-13. Tai tap pat turėjo nemažą įtaką galutiniam finansiniam rezultatui.
Būtent trečiojo filmo, kuris kainavo 100 milijonų dolerių, kuklus 214 milijonų dolerių uždarbis ir privertė trilogijos kūrėjus beveik dešimtmečiui atsitraukti nuo šios serijos ir apgalvoti naują strategiją, kuri visiems būtų naudinga.
Po šiokios tokios pertraukos į kino ekranus pagaliau sugrįžta Sylvesterio Stallones pradėta „Nesunaikinamųjų“ serija, kurios ketvirtasis filmas yra su griežtu N-16 cenzu.
Apie ką mes čia…
Šįkart Barnio Roso vadovaujamam „Nesunaikinamųjų“ būriui yra paskirta labai rimta ir pasaulio likimą galinti nulemti misija. Komandai reikia sustabdyti paslaptingos branduolinėmis galvutėmis prekiaujančios teroristinės organizacijos vadeivą Suartą Rahmatą, kurio tamsūs darbeliai gali sukelti rimtą karinį konfliktą tarp JAV ir Rusijos.
Kūrinio turinys
Prieš eidamas į kiną žiūrėti ketvirtosios „Nesunaikinamųjų“ dalies, peržiūrėjau prieš tai buvusią trilogiją, kurią pakankamai neseniai įsigijau licenciniame Blu-Ray pavidale. Filmus sužiūrėjau lygiai taip smagiai, kaip ir tada, kai juos teko pirmą kartą pamatyti kine.
Netgi šiek tiek laukiau šios serijos sugrįžimo į didžiuosius ekranus, nes išties pasiilgau tokio naivaus senosios mokyklos veiksmo reginio, kurį mums dovanoja „Nesunaikinami“. Netgi tas vidutiniškas ir daug ką nuvylęs trečiasis filmas atrodo ne taip blogai, palyginus su kai kuriais dabartiniais dirbtinai atrodančiais žanro atstovais. Galiu iš karto pasakyti, jog naujoji dalis yra lygiai tokia pat nutrūktgalviškai kieta, testosterono perpildyta ir efektinga, kaip pirmasis 2010-iais metais pasirodęs filmas.
Tiesa, pats siužetas neblizga ir jame nėra jokio cinkelio, nes žiūrovams pateikiama dar viena mirtina misija, kurios nesėkmė gali nulemti pasaulio likimą. Bet kabina pakankamai brutalus ir senuosius 80-ųjų veiksmo hitus primenantis veiksmas, kuris neleidžia nuobodžiauti nei akimirkos. Taip, pripažinsiu, jog tokios estetikos kaip „Džono Viko“ frančizėje ar tokio dramatizmo, kaip „Ekvalaizerio“ serijoje, čia ir su žiburiu nerasi, bet to nereikia, nes nostalgija pati veržiasi iš kiekvienos rodomos scenos.
Kalbant apie minusus, tai visgi didžiausiu iš jų tampa beveik visos senosios gvardijos pakeitimas į naujus bei ne taip maloniai ekrane besižiūrinčius personažus. Atvirai pasakius, charizmos juose nebuvo tiek ir daug, o ir jų pateikimas tam tikrais momentais sugebėdavo gerokai suerzinti. Tačiau vos tik ekrane pasirodydavo Li ar Barnis, viskas automatiškai pasikeisdavo ir filmas įgaudavo žymiai malonesnį braižą. Manau, kad jeigu bus penktasis filmas, jame tikrai turėtų pasirodyti seni karo vilkai, kuriuos mes taip pamėgome žiūrėdami trilogiją.
Tad jei patiko pirmosios „Nesunaikinamų“ dalys dėl veiksmo, brutalumo ir nostalgijos seniems veiksmo filmams, ši juosta yra lygiai tokia pat šiurkšti ir efektinga, o jos stilius labai primena tuos senus gerus prieš tris ar keturis dešimtmečius rodytus veiksmo žanro hitus.
Techninė juostos pusė
Techniškai filmas primena ankstesnes dalis dėl savo niūrumo, pilkumo ir žiaurumo demonstravimo, tačiau jame matosi ir žymiai daugiau CGI efektų, kurie kartais labai bado akis. Bet, atsižvelgus į kameros manevrus, sklandžiai vystomą istoriją dėl tvarkingo vaizdo montažo ir kieto garso takelio su Red Hot Chilli Peppers hitu „Can‘t Stop“ priešaky, galima nekreipti dėmesio į mano paminėtą vizualų aspektą. Meninis apipavidalinimas ir produkcijos dizainas niekuo nenusileidžia trilogijai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Na, o vienu iš didžiausių nusivylimų tampa kardinaliai pakeistas ir žymiai kukliau atrodantis aktorių kolektyvas, palyginus su ta legendine kompanija, kuri džiugino ankstesnėse dalyse. Tad jokio Bruce‘o Williso, jokio Melo Gibsono, jokio Chucko Norriso, jokio Arnoldo Schwarzeneggerio, jokio Jeto Li ir jokio Harrisono Fordo mes nematome. Vietoje jų turime tenkintis Megan Fox ir Curtisu „50 Cent“ Jacksonu. Žinoma, kažkiek dramatizuoju, nes filme matome Jasoną Stathamą, Randy‘į Couture‘ą, Sylvesterį Stallone‘ą ir Dolphą Lundgreną, bet jų tikrai nepakanka.
Vaidyba šiame filme kaip ir ankstesniuose – vidutiniška, bet tuo pačiu puikiai atspindinti senųjų filmų dvasią, todėl priekabiauti prie vienos emocijos veido išraiškų nežadu.
Verdiktas
„Nesunaikinami 4“ – puikiai pateiktu siužetu, nutrūktgalviškomis veiksmo scenomis ir keliais legendiniais aktoriais papuoštas veiksmo trileris, kuris ne tik primena pirmąsias serijos dalis, bet tuo pačiu leidžia patirti smagią ir nostalgijos kupiną pramogą VHS eros laikotarpiui, kai ant bangos buvo veiksmo filmai su Sylvesteriu Stallone, Arnoldu Schwarzeneggeriu ir Bruce‘u Willisu.
