Apie ką mes čia…
Aštuntojo praeito amžiaus dešimtmetyje JAV gatvėse siautėjo nesulaikomas ir genialus serijinis žudikas Džekas, kuriam kiekviena jo auka tapdavo ne tik išsvajotu trofėjumi, bet ir tikru meno kūriniu. Tačiau vieną nelemtą dieną Džeko paslaptis yra atskleidžiama jo kelyje sutiktos ne itin malonios moters. Ar ji taps dar viena vidinio Džeko balso auka? O gal kaip tik jai pavyks pažaboti tą demoną, kuris jame apsigyveno? Į šiuos klausimus atsakys pati lemtis.
Kūrinio turinys
Larsas Von Trieras tikrai yra neeilinis žmogus kino industrijoje, kurio filmų laukiama ir su džiaugsmu, ir su baime. Ir jeigu dauguma jo sukurtų juostų sukelia išties nepatogų jausmą peržiūros metu, o kitos priverčia žavėtis, tai bet kokiu atveju nekalbėti apie jas yra tiesiog neįmanoma.
Asmeniškai man šis kino režisierius imponuoja savo atkaklumu ir noru „patrolinti“ visokiausias nuobodas susirinkusias į įvairius kino festivalius. Ir jam tai puikiai pavyksta, nes net neįpusėjus kai kurių jo darbų peržiūroms, iš kino salės išeina nemažai monokliais pasipuošusių snobų, kurie mieliau stebėtų pusvalandį krentantį lapą nei bandytų įsigilinti į tamsiausius šio režisieriaus fantazijų įgyvendinimus ekrane.
Kalbant apie jo darbus, išskirčiau tiesiog tobulą „Nimfomanę“ dėl drąsos ir itin stipraus šios dramos psichologinio konteksto, kuris leido labai aiškiu būdu suvokti visas režisieriaus paliktas aliuzijas į pirminę žmogaus prigimtį. Taip pat iš favoritų laikyčiau nuostabų ir poetišką „Dogvilį“ bei vieną lengviausių Larso Von Triero darbų, 2000-aisiais pasirodžiusią juostą „Šokėja tamsoje“. Visi šie filmai man suteikė prasmingas peržiūras, po kurių ilgai sėdėjau ir bandžiau apgalvoti kiekvieną pamatytą sceną bei tuo pačiu stengiausi suvokti dialogus, kuriais režisierius bandė manipuliuoti žiūrovais.
Todėl, kai dar 2016 metais sužinojau, jog jis kurs filmą apie serijinį žudiką, pasakiau sau – tai bus vienas iš lakiamiausių mano filmų. Taip ir įvyko. Filmas man tapo vienu iš labiausiai lauktų 2018 kino projektų dėl 3 pagrindinių priežasčių – Larso Von Triero, talentingojo Matto Dillono ir pakankamai patrauklios temos. Bet ar juosta sugebėjo pateisinti mano didelius lūkesčius, čia yra klausimas.
Naujasis Larso Von Triero filmas neatsiduoda jokiomis naujovėmis, nes ta tema, kurią mes čia regime, jau daug kartų buvo rodyta įvairiuose panašaus pobūdžio filmuose. Todėl nenuostabu, jog žiūrint šį filmą man atrodė, kad režisierius prieš atsisėsdamas rašyti scenarijų, kelias savaites nagrinėjo anksčiau išleistas kino juostas. Kokios tai juostos paklausite manęs? Jų yra tiek daug, kad aš tiesiog susikoncentruosiu ties trimis, kurios labiausiai man buvo giminingos filmui „Namas, kurį pastatė Džekas“.
1986 metais režisierius Johnas McNaughtonas buvo sukūręs nepriklausomą ir dabar jau į kino istoriją įrašytą kriminalinę dramą „Henris: serijinio žudiko portretas“, kurioje buvo bandyta pažvelgti į maniaką per pakankamai žmogišką prizmę. Savo stiliumi ir pasakojimo maniera filmas labai primena Larso Von Triero darbo specifiką. Kita juosta, kuri tikrai turi labai daug bendro su šiuo filmu, yra prieš vienuolika metų į kino ekranus atkeliavęs trileris „Kas jūs, pone Bruksai?“. Ir bendro šis filmas turi daug dėl pagrindinio herojaus poelgių ir jo nepasotinamo alter ego. O trečiuoju filmu, kuriuo mano nuomone taip pat buvo įkvėptas „Namas, kurį pastatė Džekas“, yra „Maniakas“. Nesvarbu, ar tai iš 1980 metų atkeliavęs originalas, ar 2012 metais pasirodęs perdirbinys su Elijahu Woodu priešaky, esmės nekeičia, kad iš šių juostų buvo paimtos itin kraupios detalės.
Atmetus tą faktą, jog juosta neatrodo šviežiai, visgi tai yra Larso Von Triero darbas, kuriam pavyko paslėpti nemažai staigmenų siužetinės linijos eigoje. Dėl to filmas nepabosta, jis žiūrisi žvaliai ir netgi įdomiai, nes nežinai kas bus toliau. Tai tikrai paperka ir užgožia akivaizdžius minusus, susijusius su bendros istorijos kopijavimu iš kitų panašių filmų.
Tiesa, filmo nerekomenduočiau žiūrėti silpnų nervų žiūrovams arba tiems, kurie šlykštisi smurtu. Šito filme yra tiek, kad net „Kankinės“ prieš lakią Larso fantaziją atrodo kaip pasaka vaikams. Šiame filme mirtys yra absurdiškos, kartais net juokingos arba verčiančios uždengti akis dėl ekrane rodomo pernelyg didelio kraujo kiekio, bet užtat jų pateikimas vertas plojimų. Kas jau kas, bet Larsas Von Trieras turi tą estetikos pojūtį ir žino, kada šokiruoti, o kada leisti pasimėgauti net ir pačiais makabriškiausiais momentais filme.
Bendra atmosfera – žaisminga, baugi, rami ir kartu laikanti įtampoje. Todėl jeigu man tektų lyginti su kitais jo sukurtais filmais, „Namas, kurį pastatė Džekas“ labiausiai būtų panašus į „Nimfomanę“. Net ir pasakojimo stilius čia yra identiškas. Ar tai yra gerai? Na, jeigu režisierius sugeba pats save kopijuoti, bet prie to dar ir suteikti peržiūrai kitoniškumo, kodėl gi ne.
Pabaigai apie herojus. Jų čia buvo ne vienas ir ne du, tačiau manau būtų teisinga susikoncentruoti ties pačiu Džeku ir jo alter ego Verge. Tai itin įdomūs ir pakankamai savarankiški personažai, kurie kartu negali išgyventi vienas be kito. Džekas atspindi klasikinį maniako su balsais galvoje modelį, bet tuo pačiu, jis nėra psichinis ligonis kaip atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Jis genialus, kaip ir koks daktaras Lekteris ar aštuntajame praeito amžiaus dešimtmetyje San Franciske „Zodiako“ vardu pasirašinėjęs serijinis žudikas. Verge irgi turi savo planus, jis kruopščiai atsirenka aukas ir tampa neblogu manipuliatoriumi pačiam Džekui. Toks tandemas sukelia ir simpatijas, ir kartu antipatijas dėl jų daromų darbų. Gaila, kad negaliu atskleisti specifinių šiems personažams būdingų detalių, nes tai taptų riebiu „spoileriu“.
Po filmo peržiūros susimąsčiau, ar jis man patiko, ar ne. Ir iki šiol negaliu rasti atsakymo. Akivaizdu, kad reikia šią juostą pasižiūrėti dar kartą, nes ji turi savyje kažką tokio, kas traukia, bet ir kartu atstumia. Bet be jokios abejonės, filmą būtina pamatyti ne tik Larso Von Triero gerbėjams, bet ir žmonėms, kuriems patinka tamsūs ir daug smurto turintys trileriai apie žmones, kuriems kitų gyvybės nieko nereiškia.
Techninė juostos pusė
Kalbėti apie estetiką Larso Von Triero filmuose tikrai nereikia. Vaizdas labai gražus, o kas svarbiausia, juostoje puikiai pavyko perduoti 80-90-ųjų atmosferą dėka madų, žmonių įsitikinimų, dekoracijų ir, žinoma, šukuosenų bei kostiumų. O dar koks čia geras grimas. Man net pasidarė įdomu, kiek litrų kraujo (ar dažų) čia prireikė, kad būtų galima išgauti tokius kraupius vaizdus? Akivaizdu, kad kažkur netoli filmavimo vietos budėjo cisterna su raudonu skysčiu.
Už operatoriaus darbą atskira padėka. Kelis kartus net teko nusisukti, nors esu labai stiprių nervų žiūrovas ir mane nustebinti ar išgąsdinti yra beveik misija neįmanoma. Bet už kameros darbą atsakingam Manueliui Alberto Claro pavyko. Šis operatorius, beje, mus stebino ir ankstesniuose Larso filmuose kaip „Nimfomanė“ ar „Melancholija“.
Kas liečia muziką, tai tiesiog neįmanoma jos neįsimylėti. Asmeniškai man čia buvo vienas gražiausių ir maloniausių ausims garso takelių, kokius teko girdėti 2018 metais. Filme pateikta muzika ne tik nepriekaištingai perduoda rodomo laikotarpio atmosferą, bet dar ir sugeba peržiūros metu žaisti visomis įmanomomis emocijomis.
Vaizdo ir garso montažas – be priekaištų. Tikrai, techniškai filmas atrodo pakankamai solidžiai ir nė vienai akimirkai nepriverčia jaustis nepatogiai dėl siužetinės linijos pateikimo. Istorija papasakota sklandžiai, dėl ko filmas nepabosta.
Aktorių kolektyvinis darbas
Mattas Dillonas, kuris įkūnijo pagrindinį filmo personažą Džeką čia ne tik parodė visą savo talentą, bet dar ir tai, jog jis yra vienas iš neįvertintų mūsų dienų aktorių. Jis taip puikiai pradėjo savo karjerą filmuodamasis pas Gusą Van Santą, Michaelą Jenkinsą, Arthurą Penną ir net pas Francisą Fordą Coppolą, tačiau 90-ųjų viduryje kažkur pasimetė tarp neaiškių kino projektų.
Ir tik 2004 metais su „Oskariniu“ trileriu „Avarija“ jo pavardė ir vėl atsirado ant kritikų ir kino profesionalų lūpų. Tiesa, neilgam. Todėl labai apsidžiaugiau, kad Larsas Von trieras jam patikėjo tokią sudėtingą ir daug meistriškumo reikalaujančią rolę. Bravo, Mattai, bravo!!! Tikiuosi, kad ir ateityje jis mus džiugins tokiais pasirodymais kaip šiame filme.
Geriausiu antraplaniu aktoriumi šiame filme aišku tapo puikusis Bruno Ganzas, kuris labiausiai yra žinomas iš Adolfo Hitlerio vaidmens juostoje „Trečiojo Reicho žlugimas“. Jis kartu su Mattu išties sudarė puikų tandemą, kuris džiugina visas filmo rodymo minutes.
Kitais aktoriais, kurie filme irgi žibėjo, tapo su Larsu Von Trieru jau dirbusi Uma Thurman, Sophie Grabol, Siobhan Fallon Hogan ir Riley Keogh.
Verdiktas
„Namas, kurį pastatė Džekas“ – žaismingai tamsus, makabriškomis scenomis papuoštas, bet tuo pačiu pakankamai lengvai žiūrimas trileris apie serijinį žudiką, kuris nors ir nestebina jokiomis naujovėmis siužetinės linijos plotmėje, bet užtat sužavi firminiu režisieriui Larsui Von Trierui būdingu stiliumi ir stipria „Oskarui“ nominuoto aktoriaus Matto Dillono vaidyba.
Filmo anonsas:
