Apie ką mes čia…
Paslaptingos Marianų įdubos gelmėse mokslininkų ekspedicija patenka į labai nepavydėtiną situaciją. Juos užpuola neregėto dydžio gyvis, kuris sugadina visą techniką, dėl ko mokslininkai negali iškilti į paviršių. Juos ištraukti yra siunčiama gelbėjimo komanda su patyrusiu naru Jonasu Teiloru priešaky.
Atvykęs į katastrofos vietą, Jonas pradeda suvokti, jog ši nelaimė nėra paprastas atsitiktinumas, o jam suteiktas antras šansas išpirkti kaltę dėl praeityje padarytų klaidų. Kadaise jis jau buvo susidūręs su šia gelmių pabaisa ir pralaimėjo, todėl šįkart jis eis va bank, kad tik sustabdytų jį – prieš milijonus metų vandenynuose karaliavusį Megalodoną.
Kūrinio turinys
Praėjus daugiau nei keturiems dešimtmečiams nuo unikalaus ir Holivudo kino istoriją pakeitusio Steveno Spielbergo šedevro „Nasrai“ pasirodymo, ryklių tema yra vis dar aktuali įvairiausio žanro projektuose – pradedant animaciniais filmais kaip „Visa tiesa apie ryklį“, mažo biudžeto projektais „Ryklių naktis“ ir užbaigiant fantastinėmis komedijomis „Rykliaraganas“ bei įtempto siužeto trileriais „Sekluma“.
Tačiau labai retas filmas apie ryklius gali pasigirti kokybišku pastatymu. Per paskutinius dvidešimt metų pasirodė vos tik keturi filmai, kuriuos būtų galima įvardyti gerais šios temos pavyzdžiais. Aišku, kalbu apie studijos „Pixar“ kūrinį „Žuviukas Nemo“, lengvai sukramtomą trilerį „Gili žydra jūra“, išlikimo dramą „Palikti vandenyne“ ir jau mano paminėtą įtampos nestokojantį 2016 metų kino projektą „Sekluma“.
Kiti šios temos filmai, kuriuos man teko matyti, buvo tiesiog prasti dėl daugelio aspektų – siužeto, techninės dalies, aktorių ir, žinoma, atmosferos. Todėl nenuostabu, jog naujasis režisieriaus Jono Turtletaubo filmas buvo taip laukiamas kino mylėtojų. Bent jau man, tai buvo vienas iš pačių laukiamiausių šių metų kino projektų, kuris pateko į dar šių metų pradžioje sudarytą norimų pamatyti filmų dvidešimtuką.
Filmo laukiau dėl dviejų paprastų priežasčių – seniai norėjau pamatyti didingai atrodančią ir virš 100 milijonų dolerių kainuojančią juostą apie ryklius, o taip pat buvo smalsu, kaip bus ekranizuotas išties geras literatūrinis kūrinys, kurį 1997 metais pasauliui pristatė amerikiečių rašytojas Steve‘as Altenas.
Ir, galiausiai išvydęs šią juostą kino teatre, likau visai patenkintas. Žinoma, filmą vertinau ne kaip knygos ekranizaciją, o kaip dar vieną kino projektą apie žmogėdros ir žmogaus susidūrimą. Nes, pripažinkime, būtų tikrai kvaila vertinti filmą pagal literatūrinį kūrinį, iš kurio tik dalinai buvo pasiskolintos kelios idėjos. Ir tai jos buvo susijusios su pačiu Megalodono egzistavimo faktu.
Pagrindinė juostos istorija yra padalinta į tris dalis – ilgą ir pakankamai banalų, bet tuo pačiu įtraukiantį įvadą, pažintį su kraupiu priešu bei negailestingą kova dėl išlikimo. Būtent toks ir yra viso šio filmo principas. Tiesa, bendras siužetas gali pasirodyti pakankamai panašus į tą istoriją, kurią mums 1975 metais pristatė Stevenas Spielbergas, bet dėl to nereikia pykti, nes dažniausiai taip ir atrodo filmai, kurių tema yra rykliai ar kiti siaubūnai.
Pirmoje filmo dalyje, kuri, mano nuomone yra pati baugiausia, žiūrovai yra supažindinami su pagrindiniais juostos personažais. Tačiau pažintis yra šiek tiek keista ir nelabai įtikinanti, atsižvelgus į įvykius, kurie nutiko kai kuriems personažams praeityje. Bet apie herojus aš pratęsiu šiek tiek vėliau. Užtat kas labai traukia akis, tai nežinia ir pabaisos slėpimas beveik 40 rodymo minučių.
Man tai iš karto priminė „Nasrus“, kai net neparodant pabaisos galima pajusti baimę. Ir tai vežė, tikrai vežė, kol mums nebuvo suteikta galimybė pamatyti 25 metrų ilgio ryklį. Ir nuo tada prasidėjo eilinis veiksmo nestokojantis nuotykis, praradęs įtaigią siaubo filmams būdingą atmosferą.
Antroje ir daugiausiai įtampos turinčių epizodų dalyje yra parodoma visa Megalodono didybė. Žiūrovai, žinoma, yra supažindinami su šia prieš 2 milijonus metų išnykusia žuvimi ne vien vizualiai, bet ir pasakojimo principu. Tai yra gerai, nes manau, jog ne visi susirinkę kino salėje žmonės domėjosi šiais priešistoriniais plėšrūnais, kurie kadaise karaliavo jūrose.
Finalinė ir pakankamai gyvai atrodanti filmo dalis – nelygi kova su monstru. Ir šičia siūlau atsipalaiduoti, nes tai visgi yra fantastinio pobūdžio filmas, kuriame žmogus gali stoti akis į akį su 25 metrų rykliu.
Manau, jog patys suprantate, kur atėjote, todėl stebėtis pamatytais epizodais tikrai nereikia. Tokie filmai suteikia smagią pramogą kine, atpalaiduoja smegenis ir, kas svarbiausia, suteikia nemažai pozityvių akimirkų.
Sakiau pozityvių akimirkų? Taip, perskaitėte gerai. Šis filmas iš dalies yra kaip komedija, kurios fone žudomi žmonės, skandinami milžiniški laivai ir į gabalus draskomi jūrų gyventojai. Visgi be šių makabriškų epizodų (jeigu juos taip galima pavadinti), filmas turi labai daug juokingų scenų. Bet tai nestebina, nes studijos „Warner Bros.“ tikslas buvo sukruti palankų cenzą turintį kino projektą, į kurį eitų visos šeimos, o ne vien kraujo ištroškę siaubo mėgėjai.
Kalbant apie siaubą, tai jo čia beveik nėra. Tik mano paminėtoje filmo pradžioje dar buvo galima pajusti šiokį tokį išgąstį, kai kažkur tamsoje sau plaukiojo ir kėlė paniką žmonėms milžiniškas ryklys. Todėl eidami į filmą nesitikėkite tokio paties poveikio, kuris buvo būdingas „Nasrams“, nes čia ne tokio stiliaus juosta. Kraujo filme irgi nėra, dėl ko šiek tiek liūdna, nes tai visgi filmas apie žmogėdrą ryklį. Bet čia jau nieko nepadarysi. Suprantama, jog kino studija nenorėjo rizikuoti investuojant 130 milijonų dolerių į rimtesnį cenzą turintį projektą, kuris turėtų daugiau šansų patirti finansinį fiasko. Ir šiuo atveju studija laimėjo. Filmas jau atpirko savo produkcijos išlaidas ir dabar kūrėjams neša pelną.
Dabar prieikime prie filmo personažų, kurių čia buvo tikrai nemažai, bet nė vienas iš jų negalėjo pasigirti savo išskirtinumu dėl akivaizdžių klišių. Pagrindinis herojus Jonas Teiloras vienintelis iš visos įgulos, kuris bent jau buvo įdomus dėl savo pasiruošimo ir ryžto stoti į nelygią kovą su Megalodonu. Visa filmo istorija irgi iš dalies laikosi ant jo personažo išgyvenimų bei praeities, kuri neduoda jam ramybės didesnę filmo dalį. Be to, manau kiekvienas mėgstantis alų norėtų taip gerai atrodyti kaip penkerius metus diena iš dienos geriantis Jonas.
Visi kiti antraplaniai šio filmo personažai buvo nykūs. Nė vienas iš jų neatsiskleidė nei kaip asmenybė, nei kaip savo srities specialistas. Tik kalbos, kalbos, juokeliai, kalbos ir daugiau nieko. Ką jau šnekėti apie labai bukus mokslininkų priimtus sprendimus, kurie dažnai privesdavo prie didelių nelaimių.
Visumoje, nepaisant neišdirbtų herojų, baimės faktoriaus nebuvimo ir komedinių elementų, galėčiau teigti, jog tai pakankamai neblogas filmas, kuris dėka veiksmo ir įtampos turinčių elementų neleidžia nuobodžiauti per dvi rodymo valandas. O tai tikrai yra svarbu, kai ateini į kino salę pravėdinti smegeninę su dar vienu ir jau paskutiniu šios vasaros blokbasteriu.
Techninė juostos pusė
Atsižvelgus į filmo biudžetą, būtų kvaila tikėtis pigiai atrodančių specialiųjų efektų, todėl jiems priekaištų neturiu. Na, nebent tai, jog kai kuriose scenose ryklys atrodė tai didesnis, tai mažesnis. Čia, žinoma, reikia labai gerai įsižiūrėti, kad tai pamatytume, bet to šiame filme netrūko. Be to, vizuali filmo pusė neapsiribojo vien tik rykliu, bendromis laboratorijų dekoracijomis ar atakomis, bet ir vandenynų fauna bei flora. Tai buvo kruopščiai atkurtas povandeninis pasaulis, kuris džiugina akis.
Galima pagirti ir operatoriaus Tomo Sterno darbą, kuris reikiamu momentu sugebėdavo ekrane sukurti tikrą chaosą. Tokie staigūs ir labai efektingi kameros manevrai leisdavo patirti tikrą įtampą kino salėje, dėl ko filmas žiūrisi dar gyviau.
Garso takelis neįsimintinas. Muzikinės kompozicijos nesugebėjo išryškinti situacijų, į kurias patekdavo pagrindiniai filmo herojai, o ir teminių skambesių irgi nebuvo. Manau, jog tikrai buvo galima šiam filmui sukurti trilerio vertą skambesį, o ne kažkokias pigiems veiksmo filmams pritaikytas melodijas.
Garso montažas nuostabus. Ypatingai puikiai išreiškiamas atakų scenose, kuriose Megalodonas atakuodavo savo grobį. Vaizdo montažas adekvatus. Istorija vystoma lengvai ir vientisai. Bet visgi kartais atrodė, jog scenos buvo apkarpytos dėl brutalesnių epizodų, su kuriais, manau, filmas tikrai laimėtų. Galbūt ateityje sulauksime filmo režisieriaus versijos ir joje išvysime pilnus kai kurių filmo epizodų variantus.
Aktorių kolektyvinis darbas
Aktoriui Jasonui Stathamui tai yra pirmasis didelio biudžeto filmas, kuriame jis atlieka pagrindinį vaidmenį. Ir, tiesą pasakius, jam puikiai pavyko ant savo pečių ištempti šį projektą, kuriame būtent jis ir buvo vienintelė žvaigždė.
Jo vaidyba nėra čia svarbiausia, nes jis atrodė taip pat, kaip ir kituose kieto bičo tipažo rolėse. Čia esminiu koziriu tapo Jasono charizma ir jo fizinis pasiruošimas.
Ne veltui kadaise jis buvo nardymo čempionas, todėl vandenyje aktorius jautėsi kaip žuvis. Ir tai matėsi kiekvienoje scenoje, kurioje jam teko lįsti į vandenį.
Antraplanėse rolėse buvo galima pamatyti kultinio serialo „Biuras“ žvaigždę Rainną Wilsoną, kuris čia atliko turtingo šikniaus vaidmenį. Ne Dvaitas Šrutas, bet pakankamai pakenčiamas herojus. Taip pat filme pasirodė mano labai mėgstama aktorė Ruby Rose, kuri pastaraisiais metais vis dažniau yra kviečiama į panašaus pobūdžio projektus. Gaila tik, jog kartais jai nepasiseka su neišdirbtais iki galo personažais kaip šiuo atveju.
Filme taip pat vaidino gvardija azijiečių aktorių tarp kurių pateko kinė Li BingBing, tailandietis Winstonas Chao, kinė Shuya Sophia Cai bei japonas Masi Oka. Bet čia nereikia dėl to stebėtis. Dabar vis dažniau bus galima išvysti Holivudo ir Kinijos kooprodukcijas, kuriose tarp amerikiečių vaidins ir įvairių Azijos šalių piliečiai.
Išskirti dar galima Page‘ą Kennedy‘į, Olafurą Darri Olafssoną, Robertą Taylorą ir Cliffą Curtisą. Kiekvienas iš jų turėjo savo akimirkų filme, dėl ko jų pasirodymas nebuvo toks bereikšmis.
Verdiktas
„Megalodonas: grėsmė iš gelmių“ – pakankamai dinamiškas dėl savo veiksmo ir gyvas dėka įvairių siužetinės linijos vingių filmas, kuris nepretenduoja į jokį su siaubu susijusį žanrą, nes jo tikslas yra visiškai kitoks – suteikti lengvą ir efektingai atrodančią pramogą, o ne kraują stingdantį reginį.
Didžiausiais juostos pliusais, kurie užgožia kai kurias nepalankias detales, tampa geri specialieji efektai, nenuobodžiai vystoma istorija ir kietai nusiteikęs bei galintis duoti malkų bet kokiam plėšrūnui charizmos nestokojantis aktorius Jasonas Stathamas.
Filmo anonsas:
