Ir dabar prie šių mano išvardytų filmų prisijungia naujas prancūzų režisierės Anissos Bonnefont darbas „Malonumų namai“, kurio pamatu tapo 2019 metais išleista autobiografinė rašytojos Emmos Becker knyga.
Apie ką mes čia…
Norėdama surasti įkvėpimą savo būsimam romanui apie prostitucijos užkulisius, Ema nusprendžia jo paieškoti Berlyne įsidarbinusi į vieną žymiausių šio miesto viešnamių – „La Maison“. Tačiau aistra, geismas ir vyrų dėmesys apsuka jaunai moteriai galvą ir ji net to nesuvokdama, tampa viena iš geidžiamiausių prostitučių mieste. Ar jai pavyks išlipti iš šio purvo? Štai kur klausimas, nes seksas yra kaip narkotikas, kurio priklausomybė su kiekvienu nauju kartu vis auga ir auga.
Kūrinio turinys
Prieš žiūrėdamas šį filmą nebuvau skaitęs knygos, kurioje ir buvo aprašyta autorės patirtis viešnamyje. Tačiau po peržiūros irgi neužsinorėjau to padaryti, nes pati istorija nėra jau tokia įdomi ar intriguojanti savo dramaturgija, nes visa tai mes jau ne vieną kartą galėjome pamatyti kituose šią temą gvildenančiuose projektuose, o tuo labiau pasidomėti apie prostitucijos užkulisius bei šioje sferoje dirbančių moterų kasdienybę iš įvairių straipsnių, laidų ar dokumentikos. Todėl nieko naujo ar šokiruojančio čia tikrai nerasime, išskyrus išties atvirai atrodančių erotinių epizodų.
Tad didžiausiu šio filmo pliusu tampa ne pati tema, o jo ganėtinai neilga siužetiniu chaosu perpildyta trukmė, kurios metu žiūrovams per vienos konkrečios jaunos moters prizmę yra parodomas visas viešnamio purvas. Ką čia galima pamatyti tikrai neatskleisiu, nes visgi filmas N-18, o tai reiškia, kad čia bus labai daug sekso ir atvirų momentų, be kurių, beje, šis pasakojimas prarastų dalį savo žavesio.
Filme turime kelis konkrečius personažus, bet, kaip užsiminiau, viskas šioje istorijoje sukasi apie Emą, todėl ties ja ir buvo labiausiai koncentruotasi. Pats personažas nekelia jokių pozityvių jausmų, bet ir šlykštėtis juo nesinori, nes visgi Ema čia buvo pristatyta iš labai žmogiškos, paprastos ir kartu liūdnos pozicijos, o visos tos nepalankios jai aplinkybės ir jos ganėtinai silpnas charakteris, priimant svarbius sprendimus, tik dar labiau paryškino ją pačią. Kiti personažai buvo labiau kaip statistai, nors, tenka pripažinti, keli iš jų tikrai sukėlė nemažai sumaišties siužete, nors ir nebuvo pernelyg didele šios istorijos dalimi.
Manau, tiek Jums ir reikia žinoti apie šį filmą, kurį tikrai galima pasižiūrėti kine, nes jis savo kokybe tikrai pranoksta kelis mano anksčiau išvardytus filmus, bet tikėtis kažko labai ypatingo irgi nereikia.
Techninė juostos pusė
Jeigu filmo siužetinė linija nėra tokia jau intriguojanti, tai techniniame plane viskas yra atvirkščiai. Filmas sugeba pritraukti prie ekrano dėl stilingo ir kartu estetiškai atrodančio vaizdo, gero meninio apipavidalinimo, specifinių garso takeliui priklausančių muzikinių kompozicijų, chaotiško, bet nenuobodaus vaizdo montažo ir, aišku, dėl atvirumu perpildyto kameros darbo, be kurio ši erotinė drama nebūtų tokia pavykusi.
Aktorių kolektyvinis darbas
Kas jau kas, bet prancūzų aktoriai, net jeigu jie ir nėra pirmo ryškumo žvaigždės, visuomet sugeba pamaloninti savo vaidybiniais sugebėjimais. Bent jau aš žiūrėdamas šios šalies projektus neužtaikiau ant neįtikinamos ar labai jau prastos vaidybos. Gal tiesiog sugebu pasirinkti tuos filmus, kuriuose aktoriai vaidina, o ne bando vaidinti. Tačiau, bala nematė, nes kalba eina dabar apie šį konkretų atvejį.
Čia mes turime Aną Girardot, Aure Atika, Lucasą Englanderą ir Rossy de Palma, kuriems ir skiriu asmenines simpatijas. Būtent šie mano išvardyti aktoriai šioje juostoje pasirodė geriausiai. Tačiau labiausiai iš visų išsiskyrė Ana, kuriai ir atiteko pagrindinis vaidmuo.
Verdiktas
„Malonumų namai“ – erotikos prieskonį turintis ir atvirumo nesigėdijantis prancūzų biografiniais motyvais paremtas kino projektas, kurio didžiausiais pliusais tampa neužtęstas veiksmas, neilga trukmė ir geras pagrindinio vaidmens atlikėjos Anos Girardos pasirodymas. Bendrame tokio pobūdžio kino kontekste, šis filmas savo estetiškai atrodančiu pateikimu stovi galva aukščiau už tokius niekalus kaip „365 dienos“, o tai ir tampa vienu iš svarbiausių jo laimėjimų.
