Apie ką mes čia…
Norėdamas palaikyti savo mylimą merginą Ešlę, kuriai pasitaikė proga paimti interviu iš žymaus režisieriaus, jaunasis plevėsa ir sėkmingai azartinius žaidimus lošiantis Getsbis su ja išsiruošia į savo gimtąjį miestą Niujorką. Tačiau, vos tik atvykus į vietą, visi jų planai kardinaliai pasikeičia. Jai reikia daugiau laiko skirti savo darbui, o jam norisi romantiškai klaidžioti po miestą. Maža to, dar ir orai nežada nieko gero, tik liūtį. Akivaizdu, kad Ešlei ir Getsbiui ateina rimtų išbandymų metas, po kurių jie galiausiai supras, ar jiems yra lemta būti kartu, ar vis gi reikės pasukti skirtingais gyvenimo keliais.
Kūrinio turinys
Kiekvienas metais į kino ekranus su naujais filmais sugrįžtantis Woody‘is Allenas prieš metus sulaužė savo tradiciją ir nepristatė jokio filmo. Viskas, žinoma, dėl to, jog šį jo projektą finansavusi studija „Amazon“ tiesiog atsisakė rodyti filmą dėl pagreitį įgavusio #meetoo judėjimo.
Tačiau kalbėti apie jam mestus kaltinimus visiškai nenoriu, nes tai nėra mano ar kieno kito reikalas. Visgi mes einame į kiną vertinti režisierių, aktorių ar scenaristų talentą, o ne jų asmeninio gyvenimo peripetijas. Tam yra skirtos tam tikros instancijos. Kodėl apie tai šneku? Tiesiog savo trumpos apžvalgos pradžioje norėjau pateikti priežastį, dėl kurios mes šio filmo nepamatėme prieš metus. O dabar, grįžkime prie naujos Woody Alleno juostos aptarimo.
Šis naujasis filmas, kaip ir kiti pastarieji režisieriaus darbai, nėra iš tų didžių filmų, kuriuos norėtųsi peržiūrinėti vėl ir vėl. O įsimintinų juostų režisieriaus karjeroje tikrai buvo - „Manhatanas“, „Hana ir jos seserys“ ar „Anė Hol“.
Visgi tai labai ribotuose rėmuose pristatomas pasakojimas, kuris, nors ir nuteikia labai smagiam laiko praleidimui kino salėje vien dėl intelektualaus humoro, taiklių pastebėjimų, įdomių personažų, bet dėl blankios formos neleidžia išsiskirti iš daugelio kitų meistro darbų.
Čia tiesiog nėra ryškios minties, kuri sugriebtų už paširdžių, ar netikėtų siužetinių vingių, kuriais galima būtų provokuoti žiūrovą. Čia yra tik sklandžiai vystomas pasakojimas, kuris baigiasi taip pat paprastai, kaip ir prasidėjo.
Tad kalbėti apie juostos originalumą nesinori, nes panašius vaizdus mes galėjome regėti ir „Aukštuomenės klube“, ir „Vidurnaktyje Paryžiuje“. Tiesa, pastarasis spindėjo savo pasakojimo maniera ir įtraukiančiu siužetu. Bet sakyti, kad tai yra blogas ar net vidutinis filmas, irgi negalėčiau. Tiesiog teigiu, jog tai nėra labai originalus ir išsiskiriantis Woody Alleno filmas.
Man patiko, jog juostos pasakojimas yra pateikiamas iš dviejų jaunų žmonių perspektyvų, kurie savo dieną Niujorke praleidžia pakankamai įdomiai, ir, aišku, skirtingai. Jų požiūriai skiriasi kaip diena ir naktis, jų noras gyventi ir siekti kažko gyvenime skiriasi kaip diena ir naktis, jie myli vienas kitą, bet irgi skirtingu būdu. Tokia priešprieša leidžia suvokti viena – žmonės kartais nesugeba pasirinkti savęs verto partnerio. Ir tai mes galime aiškiai matyti filme.
Visa tai yra pateikiama per jaunus žmones, kurie dar turi visą gyvenimą prieš akis. O ką kalbėti apie tuos, kurie pragyvenę ilgus metus kartu suvokia, jog jiems nelemta būti drauge.
Todėl jeigu jau užsiminiau apie personažus, apie juos ir pratęsiu. Pagrindinis herojus Getsbis gavo savo vardą ne šiaip sau. Kas skaitė „Didįjį Getsbį“ supras, kodėl režisierius jam davė tokį vardą. Tai lošėjas, protingas, išprusęs ir labai malonus vaikinas, kuris gyvena savo pasaulyje, nesuprasdamas savo paskirties. Jo požiūris į gyvenimą gal ir atrodo ekscentriškai, bet būtent tuo jis ir yra gyvas.
Jo neapgalvoti sprendimai leidžia jam jaustis laisvu. O ko kartais žmogui daugiau reikia?
Na, o Getsbio mylimoji Ešlė – tipinė, bet kokia kaina karjeros siekianti mergina, kurią galėtų užkariauti bet kas. Svarbiausia, kad jis būtų bent kažkiek žymus ar galintis pakalbėti apie meną. Žiūrint filmą jai galima jausti tik viena – panieką. Labai šlykštus ir amoralus personažas, kurio širdis yra ledinė. Iš kitos pusės – Ešlę gelbėja tik jos naivumas, kuris kartais leidžia užmerkti akis ir nepamatyti jos daromų klaidų.
Kiti filme pasirodę personažai irgi pakankamai neblogai atsiskleidžia kaip asmenybės, nors jų paskirtis yra viena – parodyti pagrindinių herojų skirtumus.
Humoro juostoje netrūksta. Jis, aišku, yra ne toks lėkštas, kaip daugumoje šiuolaikinių komedijų, tad reikia pasistengti, norint suprasti vieną ar kitą juokelį. Filme kalbama apie meną, išjuokiami aktoriai bei dainininkai, pašiepiami dailininkai ir skulptoriai bei jų kūriniai. Tad išties, žiūrint šią juostą reikia turėti nemažą žinių bagažą, nes kitaip tiesiog nebus juokinga. Visgi tie visi pokalbiai apie meną gali arba vežti, arba kelti snaudulį. Bet eidami į Woody Alleno filmą, patys turite žinoti, jog to tiesiog neišvengsite.
Su šiuo filmu režisierius taip pat norėjo pasidžiaugti savo mylimu Niujorku, kuriam pagerbti jis yra parašęs ne vieną ir net ne du scenarijus, vėliau virtusius filmais. Čia jis Niujorko grožiui ir jo bohemai skiria labai daug dėmesio. Todėl žiūrint filmą buvo galima jaustis ypatingai, lyg patys gyventume šiame dideliame mieste.
Apibendrinus, man filmas paliko malonų įspūdį, nes jis nebuvo užtęstas, jame netrūko juokingų scenų, dialogai nebuvo primityvūs ir veikėjai sukėlė įvairiausias emocijas, tačiau pati istorija neturėjo to cinkelio, kuris priverstų mane dar kartą prie jos sugrįžti. Tikėkimės, jog kitu Woody Alleno filmu taps ryškesnį pamatą turintis projektas.
Techninė juostos pusė
Nemanau, kad reikia daug kalbėti apie techninę šio filmo pusę. Dėl ilgamečio Woody Alleno operatoriaus ir trijų „Oskarų“ laureato Vittorio Storaro sklandžiai nufilmuotos scenos, akis kerinčios dekoracijos bei stilingi herojų kostiumai, gaivi fortepijono muzika ir neerzinantis montažas – viskas, ko tik ir reikėjo maloniai šio filmo peržiūrai kine.
Aktorių kolektyvinis darbas
Kaip ir visuomet, W. Allenas sugebėjo pritraukti būrį žvaigždžių. Tik šįkart visas dėmesys buvo skirtas jaunai aktorių kartai. Pagrindinį vaidmenį filme atlikęs Timothee Chalamet sugebėjo vaidinti labai įtikinamai ir kiekviena scena su juo man paliko tikrai gerą įspūdį. Tą patį galima būtų pasakayti ir apie Ellę Fanning, kuriai tinka tokie vaidmenys. Kai kuriuose filmo momentuose ji net sugebėjo perspjauti pati save, pateikdama išties nuostabų ir komišką pasirodymą.
Antraplaniuose vaidmenyse buvo galima pamatyti talentingus Diego Luną, Lievą Schreiberį, Jude‘ą Law, Rebeccą Hall bei Seleną Gomez. Visi jie, nors ir gavo nedaug laiko ekrane, sugebėjo atskleisti savo personažus taip, jog žiūrovas galėtų jiems jausti arba simpatiją, arba antipatiją.
Vienintelis aspektas, į kurį visame filme galima atkreipti dėmesį - visi aktoriai vaidino teatrališkai. Ir tame buvo visos šios juostos cinkelis, nes visumoje, viskas čia atrodė taip, lyg tai būtų kokios nors pjesės adaptacija.
Verdiktas
„Lietinga diena Niujorke“ – dar viena maloni legendinio režisieriaus Woody Alleno duoklė jo mylimam Niujorkui. Filmas gali pasigirti puikia aktorių komanda, akis kerinčia išore, puikiai vystomais dialogais apie meną ir kultūrą, subtiliu humoru bei protinga mintimi apie žmonių skirtumus rezgant tarpusavio santykius. Tačiau visumoje tai nelabai iš kitų režisieriaus darbų išsiskiriantis projektas, kuris dar ir neparodo jokio kūrybinio augimo.
Filmo anonsas:
