Apie ką mes čia…
Vieną lietingą vakarą į klajojantį cirką užsuka sukčius Stantonas Karslailas, kuris bėgdamas nuo savo praeities, nusprendžia susikurti naują gyvenimą. Ten susipažinęs su keliais žmonėmis, jis iš karto įgauna kai kurių iš jų pasitikėjimą, kas, žinoma, jam tik į naudą. Taip prasideda jo naujas gyvenimo kelias, kuris bus kupinas apgavysčių, pasipinigavimo ir netgi gali nuvesti prie žmogžudystės.
Kūrinio turinys
Taip, tai nėra originalus Guillermo del Toro darbas, bet šis filmas ir nėra klasikinės juostos perdirbinys, nes visgi pamatu čia tapo literatūrinis kūrinys, o ne auksiniame Holivudo amžiuje sukurta juosta. Bet jeigu tektų rinktis tarp klasikos ir naujos versijos, pasirinkčiau naują, nes visgi šis aptariamas filmas turi žymiai daugiau žavesio nei pirmoji knygos adaptacija. Nors, tiesą pasakius, tikrai to nesitikėjau, nes pats esu didelis „film-noir“ stiliaus gerbėjas ir dažniausiai renkuosi peržiūrai klasikinius detektyvus nei dabartinius pernelyg neįdomius šiam žanrui priklausančius filmus.
Pats filmas turi visus būdingus klasikinio detektyvo bruožus, todėl stebėti, kaip gi rutuliosis veiksmas ir kaip pasisuks siužetas, yra ne tik malonu, bet ir labai įdomu. Tik yra vienas mažytis niuansas, kuris, tikėtina, apkartins kai kuriems žiūrovams peržiūrą. O kalbu apie labai lėtą ir palaipsniui į esminę istoriją įsivažiuojantį įvadą, kuris čia trunka gerą pusvalandį. Per tą laiką kai kas gali mirti iš nuobodulio, jeigu atėjo tikėdamasis kokios nors pramogos ar bent jau įtampos, kuri buvo nuostabiai pristatyta anonsuose. Bet po to pusvalandžio viskas įsibėgėja ir mes pamatome viską, dėl ko atėjome – intriguojančią istoriją, įtampą, žvalų siužetą ir mįslę, kuri iki pat finalo kamuos dėl tam tikros nežinomybės. Ir taip, vėl kalbu abstrakčiai, kad tiesiog nesugadinčiau Jums peržiūros, nes čia yra vienas iš tų filmų, kuriam kaip tik ir reikia išlaikyti paslaptį, nes kitaip nesinorės pernelyg įsitraukti į tai, ką paruošė režisierius.
Stipriausias šio filmo momentas slypi dviejuose aspektuose – esminėje visos šios istorijos mintyje bei personažuose, kurie akimirksniu pritraukia dėmesį. Ir jeigu apie pagrindinę filmo mintį užsiminti negaliu vengdamas „spoilerių“, tai personažams manau tikrai galima skirti kelis žodžius.
Pagrindinis juostos veikėjas Stantonas – sukčius, kokių reta, todėl neįmanoma jam jausti jokios simpatijos visos šios juostos metu. Bet tai nereiškia, kad jo asmenybė nėra įdomi, nes kaip tik visas jo niekingas gyvenimas ir požiūris į pinigus priverčia gerokai susimąstyti apie daug įvairiausių gyvenimiškų aspektų. Tačiau ne vien jis priverčia mėgautis šiuo pasakojimu, nes čia dar puikiausiu būdu buvo įterpta paslaptinga psichiatrė Lilit Riter, kurios kontraversiškas pateikimas priverčia visuomet spėlioti apie jos kėslus. Be to, filme galima pamatyti dar ne vieną gerą veikėją, kuris vienu ar kitu būdu pasirodė Stantono kelyje. Ypatingai tai liečia aiškiaregę Ziną, turčių Ezrą ir žavią Molę. Visi mano paminėti veikėjai buvo išdirbti ir jais buvo nesunku patikėti.
Makabriškų momentų filme nėra tiek ir daug, nors iš Guillermo del Toro buvo galima tikėtis daugiau keistenybių, bet visgi jis pasirinko kitokią pasakojimo formą ir dėl to taip pat džiugu, nes tai tik įrodo, kokiu talentingu žmogumi jis yra.
Tad manau, kad daugiau informacijos apie šią juostą Jums nereikia turėti, nes tai paslaptingas, intriguojantis ir iki pat finalinės scenos laikantis nežinomybėje pasakojimas, kurį nuoširdžiai rekomenduoju pasižiūrėti kine.
Techninė juostos pusė
Kai eini žiūrėti Guillermo del Toro režisuoto filmo, gali nesijaudinti dėl vizualios pusės, nes visur ji bus tobula. Ir šis filmas nėra išimtimi, nes tiek produkcijos dizainas, tiek ir meninis apipavidalinimas užburia nuo pat pirmos scenos. Visos dekoracijos, kostiumai, grimas, šukuosenos nukelia mus į penktąjį praeito amžiaus dešimtmetį, kuris spindi purvu, prabanga ir to laikotarpio tikrove. Muzika irgi nuostabi bei sukelianti nemažai jaudulio stebint šią istoriją nuo pradžios iki galo, o kameros darbas išvis pasakiškas. Visos scenos nufilmuotos labai stilingai ir grakščiai, jog tiesiog neįmanoma nesimėgauti rodomu ekrane veiksmu. Vaizdo ir garso montažas irgi be priekaištų.
Aktorių kolektyvinis darbas
Aktoriai šiam filmui suteikė papildomo žavesio vien dėl savo charizmos. Ir nors Bradley‘is Cooperis čia grojo pirmuoju smuiku, visą šou savo pasirodymu pavogė Cate Blanchett. Tikėtina, kad jos laukia dar viena „Oskaro“ nominacija už šį tiesiog nepakartojamą Lilit vaidmenį. Dar filme puikiai su jiems patikėtais vaidmenimis susidorojo Rooney Mara, Willemas Dafoe, Davidas Strathairnas, Richardas Jenkinsas ir Toni Collette. Tad nedaugžodžiausiu apie šių aktorių talentą, nes to tiesiog nereikia. Visi ir taip žino, kaip gi puikiai vaidina mano paminėti žmonės.
Verdiktas
„Košmarų skersgatvis“ – dar vienas puikus, vizualiai estetiškas ir įdomiai papasakotas režisieriaus Guillermo del Toro filmas, kuris visiškai neprimena jo ankstesnių darbų. Juosta savo pateikimu nukelia į auksinio Holivudo amžių bei jame dominuojantį „film-noir“ žanrą, kuris čia nors ir yra pateiktas šiuolaikiškas, bet išlaiko 1940-1950 metų filmų bruožą bei bendrą estetiką. O charizmos nestokojantis aktorių kolektyvas su Bradley‘iu Cooperiu ir Cate Blanchett priešaky tik prideda papildomą pliusą šiam naujam du „Oskarus“ pelniusio kino meistro darbui.
