Šįkart „A24“, kurios pastangomis pasaulis išvydo originalius, pakankamai baisius ir intelektualiam kino žiūrovui skirtus siaubo žanro projektus kaip senosios Anglijos folkloru įkvėpta siaubo drama „Ragana“, nenuspėjamas ir įtampos nestokojantis siaubo trileris „Jis tave seka“ bei 2018 metais kino ekranus pasiekusi psichologinė siaubo drama „Paveldėtas“, kviečia į ne ką mažiau įdomų pasakojimą apie vienos nelaimingos moters ir jos sūnaus kovą su blogiu.
Apie ką mes čia…
Kartu su savo sūnumi nuo praeities į mažąjį miestelį bėganti Sara bando atverti naują gyvenimo puslapį. Atvykusi į naują gyvenimo vietą jauna moteris net nenutuokė, jog šalia jos namų esančiame miške dedasi kraupūs ir neapaiškinami dalykai. Dalykai, kurie vieną dieną paverčia jos gyvenimą tikru košmaru.
Kūrinio turinys
Pačioje apžvalgos pradžioje minėjau prodiuserinę studiją „A24“, kuri specializuojasi nors ir mažo biudžeto, bet užtat itin intelektualiuose kino projektuose, kurie aišku nėra priimtini eiliniam kino mylėtojui. Todėl aš visuomet raginu atsižvelgti į ankstesnius šios studijos siaubo filmus, kad tiesiog nenusiviltumėte pamatytu. Tai nėra standartiniai ant lėkštutės pateikti siaubo žanro atstovai kaip „Vienuolė“ ar „Skambutis“, o projektai, priverčiantys ieškoti atsakymų ten, kur jų praktiškai nėra. Taip pat nereikia pamiršti ir apie filosofinę studijos „A24“ projektų pusę ir, žinoma, apie metaforas, priverčiančias pasukti smegeninę, norint suvokti visą filme išreikštą mintį.
Tad jeigu Jums nepatiko daug diskusijų internete sukėlęs kino šedevras „Paveldėtas“ bei nelabai suvokėte „Raganos“ esmę, šį filmą raginu praleisti, nes jis savo pateikimu primena mano paminėtas juostas. O tiems, kurie jautė malonumą žiūrėdami abu šiuos filmus, be jokių abejonių rekomenduoju susipažinti ir su nauja siaubo istorija, papasakota filme „Kiaurymė“.
Kaip ir ankstesniuose studijos filmuose, taip ir čia visas dėmesys atitenka šeimai ir jos tarpusavio santykiams. Čia, aišku, nėra tokia didžiulė šeima, nes ekrane matome nelengvus sūnaus ir jo motinos santykius bei jų norą būti laimingais. Stebint juos galima įžvelgti nemažai tiesos, susijusios su vaikų auklėjimu bei motinos pastangomis dėl savo atžalos gerovės. Tik yra vienas bet. Šalia jų namų yra vieta, kuri sugeba pakeisti vieno ir kito šeimos nario pasaulėžiūrą, susijusią su jų buitimi. Prasideda haliucinacijos, nepasitikėjimas savimi ir dar visokiausi keisti nutikimai, kurių neįmanoma paaiškinti.
Tiesa apie šalia miške esančia kiaurymę neatsiskleidžia pernelyg akivaizdžiai, todėl žiūrovas yra priverstas žiūrėdamas šį filmą pats rasti reikiamus atsakymus į aktualius klausimus. Jie visos juostos metu yra išmėtyti taip gudriai, jog tik pastabus žiūrovas galės juos sudėti į vieną bendrą paveikslą, kad būtų galima suvokti šios painios istorijos esmę. Tačiau ši juosta turi vieną kitokį niuansą nei „Ragana“ ar „Paveldėtas“. Čia kūrėjai mums pateikia akivaizdžią pabaigą, ko negalima buvo pasakyti apie anuos du filmus, kurie turėjo atvirus finalus.
Svarbiu ir ne ką mažiau esminiu šios juostos akcentu be neblogai papasakotos istorijos tapo siaubo filmams būdingi kraupūs elementai bei „siaubo šokliai“, kurie mano nuomone buvo panaudoti atsakingai visose reikiamose vietose, o ne dėl to, kad to reikalavo žanras. Gi mes visi žinome, kad jeigu yra kokios nors problemos su filmu ir jo siužetine linija, kūrėjai visuomet prikiša nereikalingų gąsdinančių elementų, kurie iš šono atrodo tiesiog juokingai.
Todėl žiūrėdamas šį filmą jaučiau baimę, jaučiau nerimą dėl herojų ir aišku buvau įtrauktas į pakankamai nestandartinį pasakojimą, kuris privertė kelis kartus labai gerai šoktelti nuo kėdės kino salėje. Todėl, jeigu įsigilinsite į rodomą veiksmą ir būsite 100 procentų įtraukti į istoriją, patirsite išties nerealius šiurpuliukus.
Bet ar šį filmą žiūrėčiau antrą kartą kaip tą dariau su kitais studijos „A24“ siaubo filmais? Vargu. Man tai yra geras, bet vieno karto filmas, kuris suveikia pirmą kartą jį žiūrint. Antros peržiūros metu nemanau, kad sugebėčiau išsigąsti taip stipriai, kaip tą buvau patyręs antrajame „Paveldėto“ seanse. Kaip ten bebūtų, kol kas tai geriausias 2019 metais į mūsų šalies kino teatrus atkeliavęs siaubo filmas.
Techninė juostos pusė
Niūri spalvų paletė, kraują stingdantys vaizdai, puikus aktorių grimas ir šiurpą keliančios dekoracijos – visa tai suteikia šiai istorijai savito žavesio. Jau nekalbu apie nuostabų kameros darbą, kuris apčiuopė ne tik siužetui svarbias detales, veikėjų emocijas, bet ir leido pasimėgauti panoraminiais pagrindinio filmo veiksmo vietovės vaizdais. Be abejo, tuo juosta mane irgi papirko, nes kartais meninis apipavidalinimas ir kameros darbas filmuose sugeba daryti tikrus stebuklus. Ir šičia tas stebuklas taip pat įvyko.
Garso takeliu irgi likau patenkintas. Šiurpas ėjo per odą nuo kelių labai kraupiu kompozicijų, kurios papildė siaubingus ekrane pateiktus vaizdus. Garso montažas irgi nuostabiai prisidėjo prie bendro išgąsčio poveikio, kuris buvo juntamas iš kiekvienos kino salėje įmontuotos kolonėlės. Vaizdo montažas keliose vietose suerzino, nes puikiai vystomos scenos buvo be jokios prasmės nutrauktos arba iki galo neišbaigtos.
Aktorių kolektyvinis darbas
Pagrindinę rolę filme atlikusi Seana Kerslake puikiai įkūnijo savo vaidinamą personažą. Jos akyse buvo galima matyti tiek daug visko – baimę, džiaugsmą, neviltį, praradimą ir kitus žmogui būdingus jausmus, todėl stebėti jos pasirodymą buvo išties malonu, nors pats personažas kėlė nemažai streso peržiūros metu.
Antraplanėse rolėse taip pat buvo į ką pasižvalgyti. Jaunasis Jamesas Quinnas Markey‘is, Simone Kirby, Steve‘as Wallas, Kati Outinen ir kt. sukūrė puikų pagrindą pagrindinei aktorei, kuriai dėka jų vaidinamų herojų pavyko atsiskleisti iš įvairiausių perspektyvų.
Verdiktas
„Kiaurymė“ – dar vienas kokybiškas ir brandus prodiuserinės kompanijos „A24“ projektas, kuris kaip ir ankstesni jų siaubo žanrui priklausantys projektai sugeba ne tik gerai išgąsdinti, bet ir akimirksniu įtraukti į įvairiausiomis metaforomis papuoštą istoriją dėka savo nestandartiniu būdu vystomos siužetinės linijos.
