Ar šis prestižiniame Venecijos kino festivalyje pristatytas kino projektas yra vertas žiūrovų dėmesio? Pabandysiu Jums atsakyti į šį klausimą be jokių „spoilerių“.
Apie ką mes čia…
Persikėlusi kartu su tėčiu gyventi į mažą Virdžinijos valstijos miestelį, Maren netrukus ir vėl turės leistis į kelią dėl savo neįprastos prigimties. Ji – kanibalė, kurios milžiniškas noras žmogienai visuomet paima viršų. Tad norėdama šiek tiek numalšinti savo troškimus, mergina nusprendžia pabėgti į ne itin apgyvendintą Amerikos dalį, kurioje ji negalėtų pakenkti nei sau, nei kam kitam. Kelionės metu mergina susipažįsta su panašią problemą turinčiu Li, su kuriuo susibendrauja ir tuo pačiu pajaučia jam milžinišką simpatiją. Kas jų laukia, niekas nežino, bet, galbūt, meilės jausmas ir noras būti kartu privers bent akimirkai užmiršti jaunuolius apie savo makabrišką prigimtį.
Kūrinio turinys
Ar šis filmas pelnytai gavo griežtą N-18 cenzą? Manau, kad taip, nors žiauresnių, nemalonesnių ir net pykinimą sukeliančių filmų yra žymiai daugiau. Todėl šią juostą galėčiau įvardyti kaip pakankamai švelnų ir estetiškai gražų žvilgsnį į kanibalizmą. Kitaip tariant, jeigu esate matę kultinį 1973 metų Terrence‘o Mallicko šedevrą „Nederlingos žemės“, tai čia vaizdas yra beveik identiškas, tik su tuo skirtumu, jog ekrane karts nuo karto yra parodomi žiauresni kadrai su kanibalizmą simbolizuojančiais veikėjų veiksmais. Bet kalbėti apie visišką sadizmą ar atvirumą kažkaip nesinori, nes vien jau šiais metais pasirodė keli smurto demonstravimu ženkliai pranokstantys projektai kaip „Siaubūnas 2“, „Prisikėlęs iš pragaro“ ar „Perl“.
Tiesa, filmas yra paremtas knyga, bet, deja, nespėjau dar jos perskaityti, todėl vertinsiu jį tik pagal tai, kokį man įspūdį jis paliko kino salėje, o ne kaip žymaus romano pamatą turintį projektą. Bet gal čia ir yra didelis pliusas, nes, kaip žinome, dažnai filmai nusileidžia tai dramaturgijai, kurią galima pastebėti knygose, todėl ir nusivylimas būna žymiai didesnis.
Filmo pagrindinė tema – kanibalizmas. Nors, aišku, jame galime pastebėti ir kelis kitus svarbius siužetui niuansus - tokius, kaip meilė, brendimas ir socialinė atskirtis. Todėl įsigilinti į istoriją, suprasti veikėjų motyvus, suvokti demonstruojamą ekrane kraupią situaciją ir išvysti tam tikrame laikotarpyje vyravusias politines bei socialines tendencijas galime labai lengvai, nes filmas yra pateiktas iš ganėtinai lengvos, paprastos ir suprantamos perspektyvos. Tokios paprastos, jog net ir eilinis pramogų kine ieškantis žiūrovas galės iš dalies pasimėgauti šiuo reginiu, kuris nėra skirtas vien snobams ar kino estetams.
Didelis dėmesys filme yra skiriamas pagrindiniam veikėjų duetui – Maren ir Li, jų jausmams, požiūriui į gyvenimą bei žvilgsniui į ateitį, kuri jiems atrodo labai miglota. Kiekvienas jų pokalbis, kiekvienas prisilietimas, kiekviena praleista akimirka kartu suteikia žiūrovams šiokį tokį jaukumo jausmą, nes nuoširdžiai karts nuo karto galima net ir pavydėti tokiems gražiems bei supratingumu paremtiems žmonių santykiams. Be jų filme turime dar ir kelis labai ryškius antraplanius personažus, iš kurių labiausiai išsiskyrė Sali. Nuostabus, tiesiog nuostabus savo pasaulėžiūra ir kartu puikiai perteiktas veikėjas.
Tad jeigu Jums norisi pamatyti vieną iš geresnių ir kartu romantiškiausių 2022 metų filmų, kuriame dar ir netrūksta nemalonių bei kraupių elementų, manau, kad šis naujas Luco Guadagnino‘o filmas turėtų padaryti gerą įspūdį.
Techninė juostos pusė
Patiko man šios juostos estetiškas minimalizmas, jame pademonstruotos vietovės, tikrovės bei siaubo jausmas, todėl galima tik pagirti tokį subtilų ir įtraukiančiai gražų produkcijos dizainą su meniniam apipavidalinimui priklausančiais elementais - puikiomis dekoracijomis, grimu ir kostiumais.
Muzika šiame filme tiesiog fantastiška ir sugebanti jautriais bei melodingais skambesiais sukurti ekrane ypatingą atmosferą. Na, ne veltui ją parašė Trentas Reznoras su Atticusu Rossu. Dar prie viso šio gėrio pridėkime nuostabiais bei atvirais vaizdais džiuginantį kameros darbą ir gausime audiovizualiai nepriekaištingą reginį.
Aktorių kolektyvinis darbas
Manau, kad daug kas eis žiūrėti šio filmo vien dėl to, jog jame vaidina „Vadink mane savo vardu“ žvaigždė Timothee Chalametas, kuris, tiesą pasakius, čia irgi buvo fenomenalus. Bet, visgi, didžiausia šio filmo žvaigždė – Taylor Russell, kurios įtikinama bei labai emocionali vaidyba buvo nepralenkiama. Taip pat pagirti noriu ir Marką Rylance‘ą, kuriam pavyko įkūnyti vieną charizmatiškiausių šios juostos personažų Salį.
Verdiktas
„Kaulai ir visa kita“ – puikiai kanibalizmo temą perteikęs ir ganėtinai makabriškais sprendimais perpildytas romantinis žvilgsnis į žmogišką prigimtį, jausmus, socialinę atskirtį ir visuomenės problemas, kurios buvo tokios artimos kai kuriems devintajame praeito amžiaus dešimtmetyje JAV gyvenantiems žmonėms.
Be viso to, filmas dar dovanoja žiūrovams puikią talentingų aktorių vaidybą, kruopščią režisūrą ir be galo įdomiais techniniais sprendimais perpildytą reginį, lyg tai būtų Terrence‘o Mallicko kūrybos vaisių įkvėptas projektas.
Filmo anonsas:
