Apie ką mes čia...
Likus vos kelioms dienoms iki Kalėdų, Santa Klausas susiduria su labai neįprasta problema – visi jo 92 tūkstančiai elfų suserga. Ir kad juos pagydytų, jam reikia gauti labai daug vitamino C. Tą sužinojęs, Santa nedelsiant išsiruošia į vaistų paiešką. Tačiau jis net nenutuokia, jog ši iš pirmo žvilgsnio lengvai atrodanti užduotis gali jam kainuoti labai daug...
Kūrinio turinys
Artėjant gražiausiam metų laikotarpiui, Kalėdoms, kino ekranuose dažnai sulaukiame įvairiausių filmų šia tema. Tiesa, dažniausiai tai būna projektai, kurie atkeliauja iš Holivudo. Šiais metais visai neseniai turėjome itin klaikią komediją „Blogos mamos ir jų Kalėdos", kuri vien savo siužetine linija leido suprasti, ką juostos kūrėjai galvojo apie žiūrovus, o taip pat visai neblogą „Tėtušio namie" tęsinį, kuris peržiūros metu savotišku būdu suteikė kalėdinę atmosferą.
Ir nors pastarasis filmas paliko gerą įspūdį, tačiau asmeniškai man kalėdiniai filmai dažniausiai asocijuojasi ne vien su šeimos iškylomis, bet būtent su Kalėdų Seneliais, elfais, elniais ir pasakiškomis būtybėmis. Todėl labai laukiau šio prancūzų filmo, kuris žiūrint į anonsus žadėjo išties smagią ir labai šventinę pramogą kino salėje.
Žinoma, pasakojimai apie tikrus Kalėdų Senelius, patekusius į mūsų pasaulį, nėra jokia naujovė, bet būtent tokie filmai leidžia iš šono pažiūrėti į mus, žmones, kuriems tenka susidurti su šiais dovanas atnešančiais žilabarzdžiais. Ir geriausiu tokio filmo pavyzdžiu tampa nepriekaištinga 1947 metų režisieriaus George'o Seatono juosta „Stebuklas 34-oje gatvėje". Todėl laukdamas naujojo Alaino Chabato projekto šiek tiek tikėjausi, jog filmas turės šiokį tokį panašumą į mano paminėtą klasikinį filmą. Bet, deja, čia šiek tiek kitokio pobūdžio istorija, kuri taip pat kaip ir „Stebuklas 34-oje gatvėje" leidžia iš šono pamatyti žmogaus ydas ir gėrį, kuris gali slėptis bet kuriame iš mūsų.
Pati filmo struktūra nesukelia jokios nuostabos, o siužetinės linijos pateikimas yra ganėtinai paprastas, tačiau tai nereiškia, kad filmas yra prastas. Tikrai ne. Tai labai tvarkingai sudėliotas pasakojimas, kuriame yra ganėtinai aiškiai dėstoma mintis apie tai, jog kiekvienas iš mūsų privalo semtis patirties ir žinių iš kitų.
Turime čia Santą Klausą, kuris patenka į žmonių pasaulį ne Kūčių naktį, o įprastą dieną, todėl jam tenka visko mokytis, kad jis galėtų pritapti prie aplinkos ir nesukelti jokių įtarimų. Ir tam jam padeda atsitiktinai sutiktas žmogus, kuris tuo tarpu irgi būdamas šalia tokio žmogaus mokosi būti atlaidžiu, dėmesingu ir kas svarbiausia – dosniu. Svarbiausia yra vidinė būsena ir gėris, kuris gyvenimui suteikia dar daugiau spalvų. Ir ši siužetinės linijos dalis yra puikiai tinkama Kalėdoms, nes šiuo laikotarpiu beveik visi mes tampame bent jau šiek tiek geresni, dažniau šypsomės ir stengiamės rasti laiko sau bei artimiems. Be to, šis pamokslas yra lengvai sukramtomas paprasto žiūrovo ir vaikų, kurie į kiną ateina smagiai praleisti laiką.
Atmetus moralinę ir dvasinę filmo būseną, nemažai dėmesio gauna ir pats Santa Klausas. Filme yra pateikiama jo darbo specifika, jo neįprastai žavus vadovavimas elfams, dovanų gaminimo būdai ir, žinoma, atskleidžiamas šios milijonams pasaulio vaikų Kalėdų rytą džiaugsmo suteikiančios asmenybės psichologinis portretas. Mes pamatome visiškai kitokį žmogų – naivų ir kupiną geriausių ketinimų, kuris nesuvokia, kad norint pagydyti žmogų, reikia mokėti už vaistus. Rimtai, jo veiksmai suteikia peno apmąstymams apie tai, kaip mes, žmonės, esame priklausomi nuo visiškai nereikalingų materialinių dalykų ir nemokame džiaugtis gyvenimo suteiktomis smulkmenomis.
Be Santa Klauso, svarbų vaidmenį juostoje atlieka advokatas Tomas, kuris kaip ir dauguma turi asmeninių problemų, ne itin vykusį brolį, žmoną ir vaikus, kurie kartais sugeba labai suerzinti. Tačiau jis gyvena ir džiaugiasi tuo, ką turi. Nes šeima – tai geriausia, ką žmogus gali pasiekti šiame gyvenime ne už pinigus. Tomo personažas taip pat labai taikliai vaizduoja tuos, kurie netiki stebuklais, kurie bando žiūrėti pro vieną prizmę nesuvokiant, jog pasaulis tai ne vien tik namai ir darbas bei gimtasis miestas.
Humoro plane viskas net labai gerai. Ypatingai patiko primityvios, bet labai žaismingai atrodančios kai kurios situacijos, į kurias patekdavo Santa. Taip pat ir dialogai, monologai buvo vietoje ir laiku. Ne kartą teko nuoširdžiai juoktis, nes juosta paperka paprastumu ir naivumu. Tačiau kalbant apie humorą, buvo ir kita jo medalio pusė. O kalbu apie tam tikrą juokelių kontekstą, kuris nėra itin pritaikytas mažiems žiūrovams. Vaikai, aišku, nesupras, tačiau jų tėveliams bus manau tikra staigmena, kai pokalbis pasisuks apie žolę ir kitus suaugusiems suprantamus dalykus. Bet tokių vietų filme yra vos kelios, todėl nemanau, kad dėl to reikia kelti paniką. Čia aš šitą skiriu supermamytėms ir supertėveliams.
Visumoje, bežiūrint šį filmą galima išties pajusti šventinę atmosferą, nes juosta puikiai paruošia mus Kalėdoms ir tam nuostabiam laikotarpiui, kai reikia atsipalaiduoti, praleisti laiką su šeima ir artimais žmonėmis bei tiesiog pasimėgauti ramybę. O tam rekomenduoju pamatyti ir šį filmą, po kurio tikrai išliks šypsena veide.
Techninė juostos pusė
Filmas yra papuoštas begale specialiųjų efektų, kurie kartais rėžia akis, nes visgi čia ne koks „Marvel" studijos filmas, kainavęs 200 milijonų dolerių, tačiau yra ir puikiai atrodančių vizualinių sprendimų, džiuginančių akis. Todėl stebint šią juosta tiesiog reikia pasimėgauti režisieriaus fantazija norint pristatyti žiūrovams labai smagiai atrodantį Santos ir elfų miestelį bei dirbtuves, kuriose gimsta stebuklingai atrodantys žaislai. Dekoracijos ir kostiumai irgi pakerėjo akis.
Garso takelis irgi suteikiantis kalėdinę nuotaiką. Mes čia turime ne vien tik žavias muzikines kompozicijas, bet kartu galime išgirsti ir žymias šventines dainas kaip „We Wish You a Merry Christmas".
Kameros darbu irgi buvo pasirūpinta labai gerai. Vien ko verti pasiskraidymai Santa Klauso rogėmis per Paryžių. Matėme ir Eifelio Bokštą, Eliziejaus laukus ir net Mulen Ružą, kurie suteikia išties daug prisiminimų tiems, kurie lankėsi šiame meilės kupiname mieste. Tačiau ne vien pasiskraidymai buvo įdomūs. Filme nemažai yra vietų, kuriose panoraminiai vaizdai tiesiog užburia, o ir veiksmo scenose labai detaliai pateikiami veikėjai ir jų poelgiai. Bet vis vien, didžiausią įspūdį palieka Santos pasivažinėjimas snieglente pačioje filmo pradžioje. Tai buvo taip kietai ir netikėtai.
Vaizdo montažas ir garso montažas tvarkingi. Istorija vystoma sklandžiai, siužetinė linija vientisa ir nenuobodi, o kai kurios veiksmo scenos buvo pagardintos sustiprintu garsu, kad tie, kurie sėdi kino salėje, galėtų pasijusti lyg žiūrėdami kokį nors kietą Holivudinį blokbasterį.
Aktorių kolektyvinis darbas
Aktoriai filme įtikina, ypatingai pagrindinio vaidmens atlikėjas ir šios juostos kūrėjas Alainas Chabatas, kuris ir gyvenime atrodo kaip Santa Klausas. Vaidybos prasme, jis sukūrė visai komišką, naiviai atrodančio ir labai geraširdžio žmogaus portretą, kuris pakliūdamas į labai kuriozines ir nepavydėtinas situacijas siekia tik vieno – padėti savo elfams.
Santa Klauso žmonos vaidmenį atliko puiki prancūzų aktorė Audrey Tautou. Gaila tik, jog tai buvo ne itin ilgas pasirodymas, o labiau epizodinis vaidmuo, kuris jai išties tiko. Šis emocionalus aktorės pasirodymas irgi palieka malonius prisiminimus pasibaigus šiam Kalėdiniam filmui.
Tomo rolę įkūnijo Pio Marmai, kuris gal nesukūrė kažkokio labai jau įspūdingo vaidmens, bet į jį buvo malonu žiūrėti. Ypatingai, kai šalia jo buvo jo žmoną suvaidinusi Golsiffeh Farahani. Graži ekraninė pora, tokia, kaip iš tikro gyvenimo, be pagražinimų. Tas ir suteikia šiam filmui jaukumo ir tikroviškumo jausmą.
Antraplaniuose vaidmenyse visai neblogai pasirodė Gregoire'as Ludigas, Davidas Marsaisas, Bruno Sanchesas ir režisieriaus duktė Louise Chabat.
Verdiktas
„Kaip išgelbėti Kalėdas“ – nuotaikingas ir labai šiltas prancūzų kalėdinis filmas, kuriame lengvai vystoma istorija yra papuošta ne vien puikiu humoru, įsimintinais herojais ir šventiškai nuteikiančia atmosfera, bet dar ir stipriu pamokslu, kuris yra itin aiškiai pastebimas per kerinčiai atrodančią ir labai spalvingą specialiųjų efektų ir dekoracijų prizmę, leidžiančią patikėti net ir didžiausiais stebuklais.
