Apie ką mes čia…
Norėdamas išskirtiniu būdu paminėti Stepono Dariaus ir Stasio Girėno 90-ąsias skrydžio per Atlanto vandenyną metines, keliautojas ir geležine ištverme pasižymintis sportininkas Aurimas Valujavičius nusprendžia irkline valtimi perplaukti Atlantą. Šios fiziškai ir psichologiškai sunkios kelionės metu Aurimas perplaukia 8500 kilometrų ir tampa pirmuoju lietuviu, kuriam tai pavyksta. Bet ne viskas buvo rožėmis klota. Apie tai ir yra šis įkvepiantis pasakojimas.
Kūrinio turinys
Dokumentinis kinas Lietuvoje išgyvena tikrą aukso amžių, nes vien per pastaruosius penkerius metus mes gavome tiek daug kokybiškų ir dėmesio vertų filmų, kad neužtektų abiejų rankų pirštų juos suskaičiuoti. Mano favoritais tapo „Šuolis“, „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“, „Sengirė“, „Nuostabieji lūzeriai. Kita Planeta“ ir „Rūta“.
Pastaruoju metu, aišku, nemažai dėmesio sulaukia Lietuvą sporte garsinantys vardai. Jau mano paminėtas filmas „Rūta“ apie plaukimo čempionę Rūtą Meilutytę ir UFC kovotojos Rožės Namajūnaitės istorija juostoje „Rose Namajunas: aš esu čempionė“. Ir prie jų dabar galima priskirti šią dokumentuotą Aurimo Valujavičiaus istoriją, kuri ne ką mažiau įkvepia.
Įdomiausia šioje naujoje juostoje yra tai, jog ji neatrodo standartiškai, palyginus su kitais dokumentinio pobūdžio projektais jau vien dėl to, jog jos peržiūros metu žiūrovai gauna išskirtinę galimybę susitapatinti su Aurimu Valujavičiumi ir jo akimis išgyventi šią kelionę per nepilnas dvi valandas.
Vien per šį trumpą laiką galima be jokių problemų suvokti nepagražintą šios kelionės pusę. Todėl tuščių pokalbių filme nėra pernelyg daug, nes viskas jame sukoncentruota yra į patį veiksmą ir norą suteikti žmonėms atvirą žvilgsnį į Aurimo pasiruošimą tokiam drąsiam sprendimui.
Filmas neprailgsta, jis įkvepia ir kartu priverčia didžiuotis tokiu ryžtingu žmogumi kaip Aurimas, kuris ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai turėjo įveikti nemažai kliūčių, kad Lietuvos ir jo vardas nuskambėtų svetur. O šiuo atveju man net ir nesinori daugžodžiauti, nes šį filmą tiesiog reikia pamatyti kiekvienam lietuviui ne vien dėl jo kokybiško turinio, bet ir dėl vieno svarbaus tikslo – įkvėpimo siekti užsibrėžtų tikslų.
Techninė juostos pusė
Esu kine žiūrėjęs daug įvairiausių dokumentinių filmų, bet „Irklais per Atlantą“ mane nuginklavo savo adrenalino nestokojančiu reginiu dėl išties puikiai apgalvoto vaizdo montažo, galingo garso ir, žinoma, kokybiško kameros darbo. Būtent kamera nufilmuoti dramatiškumo nestokojantys sprendimai leidžia žiūrovams pasijusti taip, lyg jie būtų šios kelionės dalyviai šalia Aurimo Valujavičiaus. Nepakartojamas jausmas, tikrai, todėl vien dėl šio svarbaus visam filmui niuanso, jis susižiūri ne tik be galo žvaliai, bet dar ir su įtampos kupina doze.
Aktorių kolektyvinis darbas
Suprantama, jog ekrane mes matome tikrus žmones ir dokumentinio pobūdžio medžiagą, kuri buvo kuriama ir dėl įtikinamesnio efekto, todėl labai kabinėtis prie visumos man nesinori, nors kai kur filmo pradžioje ir matėsi tam tikras dirbtinumas. Bet dėl to, kaip sakau, viskas yra tvarkoje, nes filmą žiūrintys žmonės turėjo suvokti per tam tikrus dialogus, kokiai avantiūrai ryžtasi Aurimas Valujavičius, o tą padaryti kaip tik ir reikėjo savotiškų scenų.
Tačiau pačios kelionės metu, ten jau buvo viskas autentiška, todėl neįmanoma nesižavėti Aurimu, kurio psichologinė ir fizinė forma sukelia baltą pavydą. Tokio ryžto ir pasiaukojimo turinčius žmones retai kada sutiksi, o čia dar pasitaikė puiki galimybė visa tai išvysti dideliame kino ekrane.
Verdiktas
„Irklais per Atlantą“ – įkvepiančios milžiniško pasiaukojimo, ištvermės ir ryžto pareikalavusios Aurimo Valujavičiaus kelionės per Atlanto vandenyną užkulisiai, kurie ne tik atskleidžia keliautoją kaip įdomią asmenybę, bet dar ir priverčia su nuostaba, pagarba bei pasididžiavimu stebėti šį jokio precedento neturėjusį ypatingą Lietuvai įvykį.
Filmo anonsas:
