Apie ką mes čia…
Praėjus keleriems metams nuo pirmojo žmonių kontakto su ateiviais, pasaulis pagaliau atsikvepia. Žemėje paliktos ateivių technologijos akyliai tiriamos, o viskam diriguoja su kito pasaulio gyventojais artimą kontaktą turėjęs generolas Lebedevas. Jo dukra – ateivį pamilusi ir kartu jį praradusi Julija, deja, negali pasigirti visiška laisve, nes ją diena iš dienos saugo keli kareiviai. Ir štai, netikėtai jos gyvenime vėl atsiranda tas, dėl kurio prieš du metus įvyko šis pasaulį apskriejęs incidentas. Kodėl jis gyvas? Koks jo tikslas? Ir kokį vaidmenį jo plane turi Julija? Į šiuos klausimus bus visai netrukus atsakyta, - rašoma pranešime spaudai.
Kūrinio turinys
Fiodoras Bondarčiukas. Kiek daug šis vardas ir pavardė gali pasakyti apie šiuolaikinį rusų pramoginį kiną. Tai žmogus, kuris gali nustebinti debiutuodamas kaip režisierius su rimtai atrodančiu kariniu projektu apie Afganistaną „9-oji kuopa“, paniekinti brolių Strugackių kūrybą sukuriant niekinga „Gyvenamos salos“ knygos adaptaciją bei pradžiuginti vizualiai kerinčiais ir pakankamai neblogai šiuolaikines technologijas išnaudojusiais projektais „Stalingradas“ ir „Trauka“. Tikėtis iš jo daug apmąstymų reikalaujančių filmų tikrai nereikia, nes jis nėra jo tėvas Sergejus, kuris savo laikais mums padovanojo vienus geriausių visų laikų rusiškų filmų „Karas ir taika“ bei „Jie kovojo už Tėvynę“. Fiodoras yra verslininkas, kuris puikiai supranta, ko reikia žiūrovui – ogi paprastos ir efektingos pramogos. Ir jis tą jam suteikia.
Pirmoji dalis „Trauka“ – tai buvo lokalinės problemos projektas apie tai, kai ateivių laivas nusileido viename iš blogiausių Maskvos gyvenamųjų rajonų. Ir kol kariškiai buvo bejėgiai, vietiniai buduliai nusprendė pamokyti įžūlius atėjūnus savo beisbolo lazdomis ir surūdijusiais Makarov pistoletais. Skamba absurdiškai? Taip, tai buvo labai gerai atrodantis iš išorės, bet itin kvailas ir tuščias savo vidumi filmas. Bet, kaip nekeista, jis suteikė savotišką pramogą, kurios ir užteko, kad kino teatruose ši juosta tapo tikru finansiniu hitu, garantuojančiu antrosios dalies pasirodymą.
Ir štai, antroji dalis jau čia. Tiesą pasakius, du filmo anonsai buvo nekokie, todėl laukiau dar vieno kvailo ir niekuo neišsiskiriančio filmo apie ateivius. O ir netikėtai nebloga išorė čia irgi nelabai ką išgelbėtų, nes Fiodoras ankstesniame filme pademonstravo savo galimybes. Bet matyt dėl tokio pesimistiško nusistatymo juosta netikėtai mane nustebino. Joje matėsi ambicijos, didybė ir noras išvystyti prieš kelis metus pradėtą pasakojimą, o ne kartoti viską pagal jau išbandytą šabloną. Gaila tik, jog ne visos idėjos buvo įgyvendintos deramai, nes kvailysčių ir labai bukų sprendimų filme netrūksta. Ypač, jeigu atsižvelgsime į rusų karo vadovybę, kuri kažkodėl yra labai nuolanki tiems, kurie gresia gyventojų saugumui ir šalies suverenitetui. Tiesiog taip nebūna.
Filmo herojai irgi vystosi. Jie šiek tiek kitokie nei pirmame filme, bet tuo pačiu pagrindiniam duetui tu nejauti jokios simpatijos, nes patikėti jų meile yra išties sunku. Ir tam aišku yra priežastys, kurios filme buvo pateiktos ne iš pakankamai pozityvios jiems perspektyvos. Bet čia jau scenaristų bėda, nes per juos pagrindiniai personažai Charitonas su Julija negali suteikti žiūrovui jokių nuoširdžių emocijų. Užtat pirmosios dalies antagonistas Fiodoras, jeigu jį taip galima pavadinti, nuostabiai įterptas į istoriją. Tai vienintelis viso filmo personažas, kurio nuoširdžiai gaila. Taip pat ir generolas Lebedevas čia yra vienas iš tų herojų, dėl kurių malonu žiūrėti visą šią „Invaziją“.
Veiksmo filme labai daug. Kai kurios scenos pernelyg užtęstos, kai kurios pernelyg trumpos, bet jos visos suteikia įtampos peržiūros metu, o tai jau yra šis tas, nes netenka vien spoksoti į tai, kaip iš vienos ar kitos situacijos bandys išsikapstyti pagrindiniai herojai. Tiesa, kai kurios scenos man priminė kelis Holivudinius projektus, bet bala nematė. Daug kas kopijuoja arba būna įkvėptas žymiais filmais. Tai dėl to nepeiksiu Bondarčiuko, nes jam pavyko suteikti išties kokybiškai atrodančią pramogą kino salėje.
Tikėtina, jog po kelerių metų sulauksime ir tęsinio, kuris, tikiuosi, dar labiau bus išdirbtas, nes potencialas tikrai yra. Svarbu, kad šios filmo serijos kūrėjai įdėtų daugiau pastangų ir noro nustebinti žiūrovus. O kol kas – vienas iš ryškesnių rusų fantastinių filmų, kuris pranoksta 2019 metų „Forpostą“
Techninė juostos pusė
Vizualiai filmas ir nustebina ir šiek tiek gąsdina, nes kelios scenos su CGI atrodo labai jau kartoninės. Bet aišku visa tai pateisinama. Gi čia nebuvo tokio biudžeto, kokį galėtų duoti Holivudinės kino studijos. Tad už tuos pinigus, kurie buvo investuoti į šį projektą, viskas atrodo neblogai. Specialieji efektai, garso ir vaizdo montažas, dekoracijos ir grimas, muzika – primena pirmtaką, todėl peikti nieko negaliu, nes pirmoji dalis ir laikėsi ant kokybiškai atrodančių techninės dalies aspektų.
Aktorių kolektyvinis darbas
Nemaniau, kad tai pasakysiu, bet beveik visuose populiariausiuose paskutinių kelerių metų projektuose vaidinantis ir pačius rusus užknisęs Aleksandras Petrovas, čia pasirodo geriausiai. Po „Žinutės“ galvojau, kad jis vėl demonstruos medinę vaidybą, o čia jis atrodė ne kaip visada ir, aišku, ne taip, kaip pirmoje dalyje. Jo suvaidintas personažas buvo vienintelis, dėl kurio teko jaudintis, bet tai buvo ne vien scenaristų nuopelnas parašyti jam tokią partiją, bet ir dėka paties aktoriaus, kuris savo vaidyba kėlė gailestį personažui Fiodorui. Taip pat iš geresnių pasirodymų filme būtų galima paminėti rusų kino ikonas Sergejų Garmašą su Olegu Menšikovu. Jie vaidino ir vaidino tikrai įtikinamai.
Užtat pagrindinis duetas Irina Staršenbaum su Rinalu Muchametovu buvo kaip statulos. Labai neįtikinama ir šiek tiek verčianti šypsotis iš idiotiškai atrodančių veido išraiškų, vaidyba. Prie jos pridėkime dar ir medinio veido savininką Jurijų Borisovą ir gausis visa blogos vaidybos puokštė. Net nesinori apie juos ką nors daugiau ir šnekėti.
Verdiktas
„Invazija“ – didingesnis už 2016 metų pirmtaką ir tuo pačiu daugiau laisvės turintis pasakojimas apie pirmąjį rusų kontaktą su nežemiškąja ir priešiškai nusiteikusia civilizacija, kuriam diriguoja pats Fiodoras Bondarčiukas. Kuo gali pasigirti šis filmas, tai tikrai pakankamai kokybiška išore, dinamišku, nors kartais ir pabostančiu veiksmu bei neįtikėtinai nebloga Aleksandro Petrovo vaidyba. Tačiau atmetus visus šiuos niuansus, mes vis dar gauname daug ambicijų turėjusį, bet jų potencialo neišnaudojusį projektą su kvailomis ir neapgalvotomis scenarijaus skylėmis.
Fantastinis filmas kinuose nuo sausio 3 d.
