Ir šia proga, kad šis „oskarinis“ filmas pagaliau atkeliavo į Lietuvos didžiuosius kino ekranus festivalio „Kino pavavasaris“ metu, nusprendžiau skirti jam dėmesio, nes tai išties puikus ir, mano nuomone, labai svarbus aktualias temas paliečiantis projektas. O dėl ko jis toks svarbus, atsakysiu šiame straipsnyje.
Apie ką mes čia…
Norėdama sukurti idilišką ir tobulai atrodantį gyvenimą, Hedvyga Hoess diena iš dienos kruopščiai prižiūri savo valdas, kol jos vyras vykdo svarbią užduotį vardan tėvynės labo. Ir viskas atrodytų labai kilnu, jeigu ne viena mažytė smulkmena – jos be galo prižiūrėta ramybės oazė, kuria ji grožisi diena iš dienos, yra vos už keliasdešimties metrų nuo vietos, kuri 1943 metais tapo tikru pragaru žemėje šimtams tūkstančių žmonių. Ta vieta – Aušvico koncentracijos stovykla, kuriai ir vadovauja Hedvygos sutuoktinis.
Kūrinio turinys
Net nežinau nuo ko pradėti, nes kalbėti apie žmonių genocidą yra išties sunku, o kas dar blogiau, visai netoli Lietuvos šiuo metu yra vykdomas panašus teroras Ukrainoje. Tad šis filmas ir jame gvildenama tema yra kaip niekad aktuali šių dienų įvykiams, nors siužetas ir rutuliojasi prieš aštuonis dešimtmečius.
Na, o mano atveju, apie šią Jonathano Glazerio juostą sunku dar yra kalbėti ir dėl to, jog prieš kelerius metus man teko lankytis Aušvico-Birkenau koncentracijos stovykloje. Ir po apsilankymo buvau lyg nesavas, nes tokios slegiančios atmosferos aš nebuvau pajutęs niekur kitur. Tad žiūrėdamas filmą ir matydamas tą vokišką idilę žinant, kas darėsi už komendanto namų sienų, sėdėjau kaip ant adatų. Būtent tokį įspūdį šis filmas ir sukelia, nes racionaliai mąstantis žmogus peržiūros metu galės kuo puikiausiai suvokti, kas yra blogis ir kokį veidą jis gali turėti, net jeigu ekrane ir nėra rodomos žiaurios scenos.
Filmas šokiruoja ir pagrindinių veikėjų pozicionavimu, kas be jokių abejonių jam suteikia atskiros dramaturginės jėgos, nes kiekvienas iš pagrindinių veikėjų pateiktas iš ganėtinai ryškios ir tuo pačiu emocionaliai šiurpios pozicijos. Nors susitapatinti su jais žiūrovams bus neįmanoma (nebent kažkas slaptai palaiko nacius). Tačiau tai visiškai netrukdo įsigilinti į kiekvieno iš ekrane rodomų veikėjų pasaulėžiūrą. Smagu, kad personažai buvo tokie išbaigti ir įdomūs savo įterpimu į siužetą.
Nemažai dėmesio filme sutelkiama ir į simbolius, kai kurias ne su žmonių naikinimu susijusias temas ir, aišku, neapsieinama be patriotizmo apraiškos per nacių perspektyvą, kas irgi nėra toks jau dažnas reiškinys žiūrint panašaus tipo kino projektus. Trumpai kalbant, žiūrovui suteikiama puiki galimybė iš šono pamatyti tai, kuo gyveno ir kvėpavo tuometiniai vokiečiai ir bene žymiausios nacių koncentracijos stovyklos vadovybė.
Čia verta sustoti, nes „spoilerių“ niekas nemėgsta, o kalbėti apie tokį filmą su jais būtų neatleistina, dėl ko tiesiog raginu eiti į kino teatrą ir žiūrėti šį stiprų ir daug prasmingų momentų turintį filmą, kuris vienu menu pavirsta dar ir į tikrą meno kūrinį dėl režisūrinių Jonathano Glazerio sprendimų.
Techninė juostos pusė
Filmas ne veltui pelnė „Oskarą“ už geriausią garsą, nes būtent garsas čia turėjo daug įtakos kuriant labai kraupią ir nemalonią atmosferą. O kur dar emocionaliai tylus garso takelis, kruopštumu pasižymintis operatoriaus darbas ir, aišku, be jokių priekaištų Antrojo pasaulinio karo laikotarpį ekrane perteikęs meninis apipavidalinimas. Tad visi šie mano paminėti komponentai ir leidžia įsijausti į šį filmą bei tuo pačiu patikėti tuo, kas vyksta ekrane, nuo pat pirmų kadrų.
Aktorių kolektyvinis darbas
Kalbant apie vaidybą, išskirti, manau, reikėtų du aktorius – Christianą Friedelę, kurį meninio kino gerbėjai galėjo matyti ne viename puikiame Europos festivaliniame filme, ir Sandrą Huller, kuri 2023 metais be šios juostos pasirodė dar kitame „Oskarą“ už geriausią originalų scenarijų pelniusiame filme „Kryčio anatomija“. Ir šis duetas buvo nepralenkiamas ne vien dėl aktorinių sugebėjimų, bet ir to nepriekaištingo įsijautimo į vaidmenis, be kurio bendras filmo pojūtis prarastų didesnę dalį tikroviškumo.
Verdiktas
„Interesų zona“ – dar vienas itin aktualus ir savo gvildenamomis temomis gilus antikarinio pobūdžio filmas, kuris ne tik leidžia pasinerti į šiurpą keliantį koncentracijos stovyklos Aušvico prieigose verdantį aukštas socialinio sluoksnio pozicijas užimančių nacių gyvenimą, bet ir tų pačių vokiečių akimis pažvelgti į 1943 metais susiklosčiusią nužmogėjimui prilygstančią situaciją.
Tuo pačiu, tai meniškas, puikiai suvaidintas ir be galo estetiškai pristatytas režisieriaus Jonathano Glazerio darbas, kuris ne veltui pelnė „Oskarą“ geriausio užsienio filmo kategorijoje, nes tai juosta, kurią privaloma pasižiūrėti.
Filmo anonsas:
