Apie ką mes čia…
Prancūzijoje pradėjo plisti paslaptinga ir kol kas jokio mokslinio paaiškinimo neturinti liga, kuri palaipsniui paverčia žmones į žvėris. Su šios šiurpą keliančios ligos pasekmėmis susidūrė ir virėjas Fransua, kurio žmona netikėtai ėmė virsti į beždžionę. Norėdamas jai padėti, jis kartu su sūnumi Emiliu nusprendžia kreiptis pagalbos į su šia liga dirbančius daktarus, kurie pataria šeimai persikelti atokiau, kur Fransua žmona gaus reikiamą medicininę pagalbą.
Tačiau pakeliui į kliniką įvyksta autokatastrofa ir visi pacientai pabėga į šalia esantį mišką. Neturėdami kitos išeities, Fransua ir Emilis leidžiasi į jų brangiausios moters gyvenime paieškas. Tai kardinaliai pakeis jų pasaulėžiūrą.
Kūrinio turinys
Pati šio filmo idėja gal ir nėra labai originali, nes mutantų tema jau ne vieną kartą buvo gvildenama įvairaus plauko filmuose – pradedant „Iksmenais“, „Beždžionių planeta“ ir užbaigiant „Daktaro Moro sala“, bet užtat pats filmas pristatytas iš pakankamai įdomios perspektyvos. O svarbiausia, jog tai dar ir socialinio pobūdžio juosta, kuri kelia aktualius bei itin svarbius klausimus.
Filmas turi tris taip vadinamas siužetines linijas arba kitaip tariant – istorijas. Viena iš jų sukasi apie tėvo ir sūnaus santykius, jų visiškai skirtingai matomą pasaulį, siekius bei kasdienybę. Kita susikoncentruoja į jauno žmogaus savęs pažinimą ir norą suvokti, kokiame pasaulyje jis gyvena. Trečia susitelkia į mutantų krizę.
Ir galėčiau pasakyti, jog visos šios trys mano paminėtos siužetinės istorijos buvo vienaip ar kitaip pateiktos įdomiai, dėl ko juosta nepabodo nei vienai akimirkai. Bet, kaip jau ir įprasta, negaliu „spoilinti“, nors pasakyti šiuo atveju tikrai yra ką.
Kitu įdomesniu filmo momentu tampa pati su mutantais susijusi situacija kaip reiškinys, kuriam paaiškinimo visiškai nėra, nes žiūrovas iš karto yra įmetamas į tas realijas, kuriose ir gyvena juostoje pristatyti veikėjai. Bet tai, mano kuklia nuomone, yra vienas iš stipresnių filmo momentų vien dėl nežinomybės faktoriaus ir žiūrovams paliekamų asmeninių refleksijų šia tema. O ir staigmenų tada žymiai daugiau, nes intriga išlaikoma iki pat finalo vien dėl svarbiausios dilemos siužete. Na, bet čia jau patylėsiu, apie kokią moralinę dilemą kalbu, nes nenoriu sugadinti Jums siurprizo.
Pagrindiniai personažai filme puikūs. Labiausiai, kai kalbama apie tėvą su sūnumi, kurie, nors ir atsiskleidžia palaipsniui kaip asmenybės, bet jų daromi veiksmai ir ryškus pasikeitimas iš vieno žmogaus į kitą, leidžia susitapatinti ir kartu suvokti visą tą situaciją, kurioje jie atsidūrė. O tai suteikia nemažą peną apmastymams apie tai, ką mes darytume, jeigu būtume jų vietoje. Ypač apie tai signalizuoja finalinė filmo scena, kuri sugriebia už širdies savo paprastumu, bet ir milžinišku nuoširdumu. O nuo tokių momentų laimi ir pati filme pristatyta dramaturgija.
Bendrai, filmas nenuobodus, prasmingas ir, svarbiausia, įdomus tiek tema, tiek ir režisieriaus matoma vizija. Tad jeigu Jums patinka keistos, bet ne pernelyg sunkiai gvildenamos istorijos, šis nestandartiškai atrodantis Thomaso Cailley‘io surežisuotas projektas gali padaryti išties gerą įspūdį.
Techninė juostos pusė
Vizualiai filmas atrodo pakankamai maloniai ir kokybiškai vien dėl gero meninio apipavidalinimo. Turime čia ir įtikinamą grimą, ir tam tikrus akių nerėžiančius specialiuosius efektus, ir puikiai filmo atmosferą perteikiančias dekoracijas. Patiko ir operatoriaus darbas vien dėl kruopštumo detalėms ir iki tam tikro laiko išlaikomos intrigos apie pilnavertį mutantų įvaizdį.
Muzika irgi nestovinti vietoje, nes filmas dovanoja mums pakankamai žvalų garso takelį su įtampos nestokojančiomis kompozicijomis. Vaizdo montažas tvarkoje, todėl istorija neatrodo chaotiškai ir viskas joje vystoma sklandžiai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Labai džiugu, jog vieną iš pagrindinių vaidmenų filme atliko mano labai mylimas prancūzų aktorius Romainas Durisas, kurį pamėgau dar nuo 2004 metų, kai pamačiau jį istorinio pobūdžio filme „Moljeras“. O vaidino Romainas čia išties puikiai ir netgi, sakyčiau, dramatiškai.
Kitu svarbiu aktoriumi tampa Paulas Kircheris, kurio vaidmuo buvo sunkiausias iš visų, nes jam reikėjo perteikti daug įvairių emocijų, kad žiūrovas akimirksniu galėtų juo patikėti. Ir jaunam talentui tai pavyko.
Dar filme pasirodė Tomas Mercieris ir Adele Exarchopoulos, kurie irgi gavo nemažai ekraninio laiko, o ir jų vaidyba manęs taip pat nenuvylė.
Verdiktas
„Gyvūnų karalystė“ – šiurpią, bet išties įdomią temą pristatantis bei aktualias socialines problemas iškeliantis prancūzų kino projektas, kurio žanrinė įvairovė, nestandartinis žvilgsnis į mutantus, gera pagrindinių aktorių vaidyba, nenuobodžiai vystomas siužetas dovanoja neprailgstantį ir prasmingą laiką kino salėje.
Filmo anonsas:
