Apie ką mes čia…
Vieną dieną tapusi genialaus virtuvės šefo Dodeno Bufano mokine, Eugenija su laiku tampa ne tik jo patikima padėjėja, bet ir savo srities specialiste, kuri ne ką prasčiau išmano maisto gamybą už savo mokytoją. Ir nors kiekvienas iš jų jaučia vienas kitam abipusę pagarbą, jie puikiai supranta, jog tai ne vien profesionalus ryšys, bet ir meilės apraiškos.
Kūrinio turinys
Jeigu galėčiau išskirti kelis man be galo patikusius gurmaniškus filmus apie maisto gamybą ir virtuvių užkulisius, tai būtų „Šimto žingsnių kelionė“, „Ties virimo riba“, „Julie ir Julia“, „Vakarienė su Andre“, „Sparnelis ir šlaunelė“, „Meniu“ bei pakankamai neseniai pasirodęs serialas „Lokys“. Ir prie jų tikrai priskirčiau šį naują režisieriaus Anho Hungo Trano darbą.
Kodėl šį filmą galima priskirti prie geriausių? Viskas, manau, paprasta – prancūzai yra vieni iš didžiausių gurmanų ir vieni iš geriausių maisto gamybos specialistų visame pasaulyje, todėl kas, jeigu ne jie, sugebėtų pateikti išties gardų ir subtilų žvilgsnį į jų virtuvės užkulisius. Na, o perkelti viską į XIX amžiaus pabaigą buvo dar ir įdomus sprendimas, nes žiūrovams suteikta galimybė pamatyti, kaip gimdavo įvairūs receptai, neturint jokių šiuolaikinių technologijų ar itin plačių galimybių tam. Be to, filmas dar ir turi savotišką lengvumą, kuris leidžia akimirksniu įsitraukti į šią patraukliai atrodančią kelionę po gastronomijos pasaulį.
Tiesa, be pakankamai kruopštaus žvilgsnio į prancūziškos virtuvės užkulisius, žiūrovams yra pristatoma jauki, išties jaudinanti ir tiesiog gražiai pateikta meilės istorija. Tiek Eugenija, tiek ir Dodenas atsiskleidžia filme palaipsniui, bet kartu jie sugeba įtikinti savo natūralumu bei šarmu. Tad nepatikėti jais neįmanoma. Tai, mano nuomone, buvo išties puikiai išdirbti personažai. Na, ir, šiuo atveju, dramaturgija visiškai nešlubavo, kas irgi sustiprino bendrą filmo poveikį.
Filmo trukmė – beveik pustrečios valandos, bet jį žiūrint to nesijaučia vien todėl, jog sklandžiai, įtraukiančiai ir tiesiog estetiškai pristatyta siužetinė linija vystoma iš itin lengvos perspektyvos. Jau nekalbant apie išties prasmingus dialogus, subtilius juokelius ir jaukią atmosferą.
Nedaugžodžiaujant, nes tiesiog man nesinori išduoti visų šio filmo paslapčių, galiu pasakyti, jog tai yra vienas iš tų filmų, kurį ne tik verta pasižiūrėti kine, bet ir įtraukti į geriausių kulinarinio pobūdžio juostų sąrašą. Bent jau man, tai yra preciziškai puikus gurmanišką temą gvildenantis projektas, prie kurio ateityje dar ne vieną kartą sugrįšiu.
Techninė juostos pusė
Žinoma, daug svorio filmui ir bendram jo poveikiui suteikė ir vizuali jo pusė. O tiksliau – autentiškai atrodanti išorė, kuri nukelia mus į XIX amžiaus pabaigą. Meninis filmo apipavidalinimas su dekoracijomis, veikėjų apranga, grimu ir šukuosenomis atrodo tiesiog nepakartojamai, o produkcijos dizainas, kuris leido atkurti ekrane rodomą epochą, taip pat vertas dėmesio.
Subtilus garso takelis su svajingomis ir lengvą atmosferą sukuriančiomis ekrane melodijomis, sklandžiai pateiktas vaizdo montažas ir, aišku, kruopštus detalėms kameros darbas leido akimirksniu pasinerti į šią išties žavingą istoriją, kuri visiškai neprailgsta, nepaisant ilgos jos trukmės.
Aktorių kolektyvinis darbas
„Oskaro“ laureatė ir šiuolaikinio prancūzų kino ikona Juliette Binoche beveik visuomet neprašauna su filmų pasirinkimais, kuriuose ji turi atlikti kokį nors vaidmenį, dėl ko su nekantrumu laukiu kiekvieno jos naujo filmo.
Ir ši juosta patvirtina mano žodžius, nes tai ne tik geras filmas, bet ir filmas, kuriame Juliette Binoche jaučiasi kaip žuvis vandenyje. Tiesiog neįmanoma ja nesižavėti ir tuo pačiu nepatikėti tuo, ką ji veikia ekrane. Mano nuomone, tai vienas iš ryškesnių jos pasirodymų per gerą dešimtmetį.
Taip pat filme turime ir kitus talentingus prancūzų kino atstovus. Labai patiko man Benoito Magimelo vaidyba ir, aišku, jo chemija su jau paminėta vyresne kolege, dėl ko patikėti pačia istorija buvo išties lengva dėl tokio įtikinamo abiejų šių aktorių pasirodymo.
Dar čia pasirodė Patrickas d'Assumcao, Pierre‘as Gagnaire‘as ir Janas Hammeneckeris.
Verdiktas
„Gurmaniška aistra“ – vienas „skaniausių“ ir gražiausių pastarųjų kelerių metų gastronomijos temą paliečiančių filmų, kuris pasižymi ne tik subtilia prancūziškam kinui būdinga estetika, bet dar ir pritraukia prie ekrano dėl išties įdomiai papasakotos istorijos, puikios Juliette Binoche vaidybos ir bendros lengvumu alsuojančios atmosferos.
Filmo anonsas:
