Filmo pamatu tapo žurnalisto Brocko Yateso 1991 metais išleista knyga „Enzo Ferrari: žmogus, automobiliai, lenktynės, mašina“.
Tačiau ar po tokios ilgos pertraukos Michaelas Mannas dar neprarado parako kurti įdomius bei žiūroviškus filmus? Štai kur klausimas.
Apie ką mes čia…
Praradęs vienintelį sūnų Alfredą, palūžęs ir sunkiai su prieš dešimtmetį įkurta automobilių kompanija „Ferrari“ besiverčiantis Enzo, kurio šeimyninė padėtis taip pat nežada nieko pozityvaus, turi viena išeitį – su savo kompanija sudalyvauti mirtinose, daug ištvermės reikalaujančiose ir tuo pačiu prestižinėse 1000 mylių lenktynėse „Mille Miglia“ Italijoje. Sėkmės atveju, „Ferrari“ įmonės lauks pakilimas, nesėkmės – bankrotas.
Kūrinio turinys
Šio filmo laukiau dėl dviejų svarbių priežasčių – pasiilgau Michaelo Manno filmų, nes, kaip bebūtų, šis kino režisierius visuomet mokėdavo sukurti ekrane puikų reginį. O taip pat man labai patinka filmai apie automobilius ir lenktynes.
Paskutinis dėmesio vertas tokio pobūdžio projektas mus pasiekė 2019 metais - tai buvo Jameso Mangoldo du „Oskarus“ pelnęs kino hitas „Le Manas'66. Plento karaliai“. Ir taip, žinau, jog 2023 metais turėjome „Gran Turismo“, kuris taip pat smagiai atrodė dideliame kino ekrane, bet dramaturgiškai tai buvo banaliai atrodantis plastikas, o ne puikiai išgvildenta istorija, kaip mano paminėtoje 2019 metų juostoje.
Ir „Ferrari“, mano kuklia nuomone, yra tas filmas, kurį galima pavadinti rimtu filmu, o ne eiline pramoga atjungtoms smegenims, kaip jau minėtas „Gran Turismo“. Pasikartosiu, Neillo Blomkampo filmas tikrai kokybiškas, bet be jokio gerai dramai būdingo cinkelio.
Grįžtant prie „Ferrari“, čia turime tris svarbias siužetines linijas, kurios vienu ar kitu aspektu yra glaudžiai susietos su pagrindiniu visos šios juostos personažu Enzu. Tad juostoje galima iš pakankamai atviros pozicijos pamatyti įmonės gyvavimo užkulisius, įdomiai atrodantį pasiruošimą lenktynėms ir dalyvavimą juose, taip pat asmeninę Enzo dramą. Ir visi šie trys siužeto momentai sukuria emocionaliai puikiai veikiančią dramą. Todėl žiūrėti šį filmą man buvo tiesiog įdomu. O kai kas iš šioje temoje nepasikausčiusių žiūrovų, atsižvelgus į biografinės dramos rėmus, sužinos dar ir pakankamai daug įdomių faktų apie Enzą bei jo įkurtą įmonę. O tai negali nedžiuginti.
Be Enzo, juostoje yra dar pilna kitų gerai atsiskleidusių veikėjų, be kurių pati juostoje pristatyta istorija tikriausiai prarastų didesnę dalį savo žavesio. Labiausiai tai - Enzo žmona Laura, kurios gyvenimas irgi tam tikru laikotarpiu nebuvo rožėmis klotas. Na, o jos dramatiškas likimas bei kai kurie poelgiai kartais net sugebėjo suvirpinti širdį, nes iš jos pusės sklido nuoširdumo ir tikrumo banga. Ir čia tik vienas iš daugelio be Enzo gerai ekrane atsiskleidusių veikėjų.
Be to, filmas atrodo pakankamai žvaliai. Dvi valandos prabėgo akimirksniu, bet čia gal kalta mano asmeninė meilė biografinėms dramoms apie žinomus žmones. Šiaip ar taip, filmas vertas didžiojo ekrano, nes visgi tai Michaelo Manno projektas, o jis tikrai moka nustebinti. Ypač, jeigu jo filmai žiūrimi per kino teatro ekraną. Be abejonės, rekomenduoju įvertinti, jei patiko „Le Manas'66. Plento karaliai“, nes „Ferrari“ yra net savo pateikimu kažkiek panašus į šią „Oskarais“ apdovanotą juostą.
Techninė juostos pusė
Be didžiulės įtampos nestokojančių pasakojimų, režisierius Michaelas Mannas dar yra žinomas ir kaip tikras vizualios jo kuriamų filmų dalies perfekcionistas. Užtenka pasižiūrėti kokį „Karštį“ ir viskas bus aišku. Ir čia jis taip pat panaudojo savo veiksmo žanrui priklausančių filmų vizionieriaus talentą pristatydamas žiūroviškai atrodančią dramą.
Todėl smulkiausioms detalėms daug dėmesio sutelkiantis kameros darbas, tvarkingas ir jokio užtęstumo siužete neturintis vaizdo montažas, įvairias emocijas sukeliantis garso takelis ir nuostabus meninis apipavidalinimas, kuris leido atkurti ekrane 1950-uosius Italijoje, priverčia akimirksniu įsijausti rodomą ekrane pasakojimą.
Aktorių kolektyvinis darbas
Aktorių kolektyvas filme taip pat solidus. Adamas Driveris, kuris prieš kelerius metus įkūnijo kitą legendinį italą M. Guccį, vėl pasirodo panašiame amplua. Ir jis jam velniškai tinka. Bet visgi mano didžiausi komplimentai keliauja Penelopei Cruz, kurios emocionali vaidyba pavergia. Ne veltui aktorė buvo nominuota tokiems prestižiniams kino apdovanojimams kaip „Sattelite“, „Gotham“, „Kritikų pasirinkimas“ ir dar daugybei kitų. Filme taip pat galima pamatyti Dereką Hillą, Patricką Dempsey‘į, Jacką O‘Connelį, Gabrielį Leone‘ą ir Shailene Woodley.
Verdiktas
„Ferrari“ – ne tik solidus Michaelo Manno sugrįžimas į režisūrą po aštuonerių metų pertraukos, bet ir puiki biografiniais faktais paremta drama, kurios didžiausiais privalumais tampa įdomi iš trijų perspektyvų papasakota istorija, firminis režisieriaus vizualus stilius, geri aktorių pasirodymai bei kelios skaudžios, bet aktualios ir šiai dienai pasirinktos temos.
Filmo anonsas:
