Apie ką mes čia...
Atvažiavusi į Kauną, pradedančioji aktorė ir ambicijų kupina mergina Emilija pamato ne kasdienį vaizdą – minią žygiuojančių jaunų idealistų, šūkaujančių Lietuvos vardą. Tačiau jų laisvės žygis pasibaigia visišku fiasko atvažiavus milicininkams, kurie panaudoja fizinę jėgą. Tą smurto skonį pajunta ir Emilija, kuri atsiduria areštinėje...
Kūrinio vidus
Donatas Ulvydas yra tas režisierius, kuris dažnai sugeba nustebinti žiūrovą, ypač, jeigu jo rankose atsiduria išties ambicingai atrodantys projektai kaip „Tadas Blinda: Pradžia“ ir, žinoma, šis, du metus kurtas filmas „Emilija iš laisvės alėjos“. Abu šie projektai vaizduoja tuos laikus, kai Lietuvos valstybė buvo okupuota, o žmogaus žodis buvo nieko vertas. Ir jeigu su pirmuoju filmu viskas gavosi puikiai, nes iki šiol dar nebuvo tokių didelių projektų, dėl antrojo bijojau, jog gali pasikartoti ta pati situacija kaip su prastu filmu „Senekos diena“, kurio tema yra ganėtinai gimininga šiai Donato Ulvydo juostai.
O viskas dėl to, jog manęs nesužavėjo antrasis „Emilijos iš Laisvės alėjos“ anonsas. Jis priminė eilinio televizinio filmo vaizdą, todėl kaskart pamačius kino teatruose prieš bet kokį filmą minimą video kvietimą, pradėjau dar skeptiškiau žiūrėti į šį projektą. Ir kaip aš klydau. Čia vienas iš tų atvejų, kai filmo anonsas visiškai neparodo juostos potencialo ir jo stiprių savybių.
Filmas prasideda nuo pačios jautriausios scenos, kurią bus galima pajusti visu pajėgumu tik visos šios juostos pabaigoje. Ir toks režisieriaus manevras yra puikiai apgalvotu ėjimu sukuriant stiprius pamatus visai siužetinei linijai, kurią gaubia kelios paslaptys, susijusios su šio filmo pagrindine heroje Emilija. Emilija – tai ne vien personažas, tai puikiai įgyvendinta aliuzija į Lietuvą, kuri daug kentėjo, bet nebuvo palaužta. Lygiai kaip ir tauta, kaip valstybė, kaip žemės lopinėlis, kuriame mes gimėme. Išties, labai gražiai pateikta vizija, kuri priverčia jausti dar didesnę meilę mūsų šaliai.
Jeigu jau kalbame apie pačius herojus, tai ne vien ant Emilijos pečių laikosi visas veiksmas. Svarbūs yra ir kiti herojai. Kiekvienas iš jų vaizdavo tam tikro žmonių sluoksnio ir pasaulėžiūros karikatūrą. Buvo ir komunistas, kuris parduotų ir savo motiną, kad tik jam viskas būtų gerai, buvo ir jaunatviškai nusiteikę idealistai, senyvas žmogus praplautomis smegenimis, parsidavėlis ir išdavikas, o taip pat ir tikras patriotas. Kiekvienas iš jų ne tik savotiškai įdomus, bet ir puikiai vaizduojantis ano laikotarpio visuomenės paveikslą.
Tačiau tiksliausią ano laikotarpio paveikslą šiame filme vaizduoja ne personažai, o bendra visuma. Filme daug scenų, kuriose pateikiamas smurtas, sklindantis iš idealiai atrodančios Tarybų sąjungos sistemos, kai paprasto žmogaus žodis buvo ne tik nieko vertas, o dar ir cenzūruojamas. Nepamirškime ir apie pačią teisinę struktūrą, milicijos pranašumą ir valdžios kišimąsi į kiekvieną kultūrinį renginį. Dėl to, po filmo peržiūros yra apie ką pamastyti – tiek senam žmogui, tiek ir jaunam, kuriam pasisekė gimti laisvoje Lietuvoje.
Pats negyvenau tada, bet daug skaičiau ir girdėjau iš žmonių, kuriems teko visą tai patirti savo kailiu. Žinoma, vieni norėtų grįžti į tuos laikus, kai buvo jauni, kai darbo buvo pilna ir nereikėjo galvoti apie pastogę, o kiti su ašaromis akyse prisimena tą negailestingą laikotarpį, kai žmonės buvo persekiojami dėl to, jog susirinkdavo mišioms. Tik iškyla vienas klausimas – ar atgavus laisvę mes ja gerai pasinaudojome? Žinoma, retorinis klausimas, į kurį nebūtina atsakinėti. Užtenka pasižvalgyti į šonus.
Juostos stiprumas slypi ir gerame scenarijuje, kurį parašė Jonas Banys – ilgametis Donato Ulvydo filmų scenaristas. Matosi, kad vyrai puikiai susidorojo, nes viskas vystoma taip sklandžiai – nuo dialogų iki nenuobodžiai vystomos istorijos bei Tarybinio teatro užkulisių. Filmas iš karto įtraukia ir nepaleidžia iki pat galo, o kas svarbiausia, sugeba išlaikyti intrigą iki pat pabaigos, todėl dvi rodymo valandos prabėga nepastebėtai.
Vieninteliu minusu filme tapo autentiškumo nepaisymas, kuris taip rėžė akis. Čia kalbu jau apie tokias klaidas kaip įstaigų kabinetų lentelės, kuriose nėra rusiškų pavadinimų, kai kurie automobiliai, kurie pagaminti dešimtmečiu vėliau ar net cigaretės su filtrais. Ir kalbant apie cigaretes, tai labai krito į akis tai, jog per dvi filmo rodymo valandas, buvo itin daug scenų, kuriose herojai rūko. Iš šono atrodė, jog stebime ilgą cigarečių reklamą. Nepamirškime, kad vienu iš tikslinių šio filmo žiūrovų taps jaunimas.
Bet, atmetus minusus, noriu pasakyti, jog filmas vertas peržiūros. Donatas Ulvydas padovanojo Lietuvai išties vertingą ir jausmingą filmą, kurį privaloma pamatyti kiekvienam Lietuvos gyventojui, nepaisant jo tautybės. Galiu garantuoti, jog patriotiškumo jausmas išaugs dar labiau.
Techninė juostos pusė
Retai kuris lietuviškas filmas, jeigu jau kalbėsime apie superprodukciją, sugeba nustebinti savo kokybiška technine puse. Ir šis filmas yra vienas iš tų projektų, dėl kurių neturėtų būti gėda kūrybinei komandai.
Labiausiai mane pakerėjo kameros darbas. Už jį turime dėkoti operatoriui Ryčiui Kurkuliui, kuris sugebėjo apčiuopti itin svarbius filmo momentus, itin reikšmingas herojų emocijas, sustiprinti pačias dramatiškiausias scenas, iš didingos perspektyvos pateikti aną, 1972 metų, laikotarpį ir Kauną, kuriame vyko visas šios juostos veiksmas.
Muzikinė filmo dalis taip pat sužavi. O sužavi dėl to, jog kiekvienas skambesys, kurį tenka išgirsti pačiuose esminiuose filmo momentuose, sugeba suvirpinti širdį iki pat jos gelmių. Neslėpsiu, paskutinėse scenose man teko nubraukti ašarą. O prie to prisidėjo būtent kompozitoriaus Jono Jurkūno parašytas jausmingas garso takelis.
Prie stiprios šio projekto dalies priskirti galima dekoracijas ir patalpas, kuriose vyko veiksmas. Toks šaltas, pilkas ir niūrus sovietmečio atvaizdas, kuris iki šiol stovi akyse. Taip, tai yra mūsų šalies istorija ir nuo jos nepabėgsi. Bet gerai, kad mes gyvename visiškai kitais laikais, kai ne viskas yra brukama pagal vieną modelį. Autentiškumo filmo pridavė ir herojų kostiumai. Jie visi labai gerai atspindėjo praeito amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžią Lietuvoje ir, žinoma, madų tendencijas. Gaila tik, jog filmo metu nesimatė kokių nors pionierių, kurie dar labiau suteiktų filmui tikrovės.
Vaizdo montažas tvarkoje. Itin gerai į filmą įsipaišo Emilijos prisiminimai, nuo kurių siužetinė istorijos linija visiškai nenukenčia, o vystoma dar stipriau ir sklandžiau, sukeliant didesnį ažiotažą dėl pačios pabaigos. Garso montažo darbas be priekaištų.
Aktorių kolektyvinis darbas
Dar kartą pasikartosiu – viena didžiausių problemų lietuviškame kine – teatrinė aktorių vaidyba. Tačiau yra ir išimčių. Šis filmas yra pats kaip teatras ir visai gerai parašyta pjesė, todėl šiuo atveju viskas atrodo puikiai. Matėsi, kad aktoriai gyvena savo personažais, o ne atėję į filmavimo aikštelę negyvai perskaito savo replikas ir išeina į rūkomąjį laukti kitos scenos.
Noriu labai pagirti pagrindinio vaidmens atlikėją Ievą Andrejėvaitę, kuri tiesiog spindėjo viso filmo metu. Buvo ne tik malonu žiūrėti į jos vaidinamą Emiliją, bet ir žavėtis šia nuostabaus grožio moterimi. Bet čia nebe pirmas kartas, kai ši aktorė sugeba nustebinti.
Prisiminkime jos pasirodymą rusų fantassy žanro filme „Drakonas“. Džiugu, jog Lietuvoje yra tokių talentingų aktorių.
Be abejo, ne vien Ieva sugebėjo pakerėti. Didelis ačiū režisieriui, jog į teatro režisieriaus vaidmenį jis pakvietė Darių Gumauską. Nuostabus personažas. O vien ko vertas jo monologas po pjesės pristatymo vietinei valdžiai. Taip pat įsimintinus personažus atliko Tauras Čižas, suvaidinęs Emilijos persekiotoją Leonidą, ir visuomet puiki Severija Janušauskaitė, kuriai atiteko pavyduolės vaidmuo.
Tiesa, smagu buvo bent akimirkai pamatyti Arūną Sakalauską ir, žinoma, Remigijų Vilkaitį. Tiesa, pastarasis labai priminė savo žymųjį „Dviračio žinių“ personažą Viktorą Agurkichą. Ir nors rimtai į jį negalėjau žiūrėti, ypač kai kuriose scenose, bet tai išties talentingas aktorius.
Verdiktas
„Emilija iš Laisvės alėjos“ – jautri režisieriaus Donato Ulvydo dovana Lietuvai. Šis kokybiškas ir įtraukiantis filmas per dvi rodymo valandas sugeba pakerėti ne tik savo nuoširdžiai papasakota istorija, kurioje slypi gerai apgalvota potekstė apie jaunų žmonių priešinimąsi okupantų taikytai sistemai vardan Nepriklausomos Lietuvos, bet ir sukelti stiprius, patriotiškus jausmus tėvynei.
