Trečiojo ir finalinio itin sėkmingos „Ekvalaizerio“ serijos filmo režisieriumi tapo tas pats Antoine‘as Fuqua. Ir jis pažadėjo išties įspūdingą pabaigą, kuri neturėtų padaryti gėdos net ir originaliam dar 1985–1989 metais rodžiusiam serialui. Ar jo pažadas buvo ištesėtas? Tuoj sužinosite!
Apie ką mes čia…
Norėdamas pagaliau pailsėti nuo „svieto lygintojo“ vaidmens, buvęs specialusis agentas Robertas Makolas nusprendžia likusias savo dienas praleisti ramybės oazėje. Ir Robertas pasirenka Italijos pietų regioną, kuriame jis po truputį pradeda jaustis gerai, o nauji draugai ir namai teikia jam begalinį džiaugsmą. Tik jis visiškai nenutuokia, kad ši jo ramybė tęsis neilgai, nes netrukus ją sudrums vietinė mafija, su kuria jam teks stoti į mirtiną susirėmimą.
Kūrinio turinys
Prieš eidamas žiūrėti „Ekvalaizerio“ trilogijos finalo, pagalvojau, jog būtų visai gerai prisiminti ankstesnius „svieto lygintojo“ Roberto Makolo nuotykius. Todėl išsitraukiau iš savo milžiniškos filmų kolekcijos pirmų dviejų dalių licencinius „Blu-ray“ diskus ir pasinėriau į peržiūrą. Ir galiu pasakyti, kad filmai man padarė lygiai tokį patį gerą įspūdį, kaip ir pirmą kartą juos pamačius kino teatre. Tad nekantriai laukiau tęsinio, nes kažkur viduje jaučiau, jog A. Fuqua nesugadins reikalo ir padovanos išties gerą veiksmo trilerį, panašų į prieš tai pasirodžiusias dalis.
Iš karto galiu pasakyti, kad šįkart nuojauta manęs neapgavo, nes gavau lygiai tokį patį žiaurų, efektingais veiksmo epizodais perpildytą ir įtampos nestokojantį keršto temą gvildenantį reginį, kuris nei vieną akimirką man nepabodo. Tik priminsiu, kad filmo trukmė beveik dvi valandos, kas dažnai nėra labai geras ženklas kai kuriems žanro projektams. Tačiau čia su tuo viskas buvo gerai, nes bendra istorija iš dalies buvo gimininga pirmtakui.
Kuria prasme? Na, pirmoje dalyje turėjome reikalų su rusų banditais, o čia viskas sukosi apie italų mafiją. Todėl tiek viename, tiek kitame filme Robertui Makolui reikėjo susiremti su nusikalstamu pasauliu, kurio atstovai negalėjo jam niekaip duoti ramybės dėl jų vykdomų purvinų darbelių. Tad siužetiškai mes turime kažką panašaus, tik šiame filme daugiau laiko skiriama itališkai kultūrai bei šioje pietų regiono šalyje siautėjančiai mafijai. Ir kaip gi smagiai Robertas su tais nusikaltėliais susidoroja... Vienas malonumas buvo stebėti jo pasiaukojimą ir norą padėti nekaltiems žmonėms, daužant, laužant, pjaustant ir žudant italų kriminalinius autoritetus.
Be asmeninės vieno žmogaus keršto nulemtos misijos Italijoje, filmas mums dovanoja išties paprastą, bet kartu dramatizmu perpildytą pasakojimą, kuris leidžia dar labiau įsigilinti į Roberto Makolo asmenybę. Būtent šiame trečiame jo istorijos epizode žiūrovai gauna nemažai tiesos apie jo praeitį ir kadaise gautas psichologines traumas, su kuriomis jam teko gyventi ilgus metus. Trumpai kalbant, šiame filme Robertas galiausiai atsiskleidžia kaip gili ir daugiasluoksnė asmenybė. Be jo filme yra dar keli veikėjai, tačiau apie juos nenoriu per daug pasakoti, nes kitaip jums nebus taip įdomu stebėti šią istoriją. Prasitarsiu tik dėl vieno, kad esminis blogiukas ne koks. Ir man čia buvo didžiausias siužetinis minusas.
Tad apibendrinus šis filmas išėjo ne ką prastesnis už ankstesnes dalis, o kai kur net geresnis dėl atviresnio požiūrio į smurtą bei personažų atsiskleidimo. Todėl jeigu jums patiko anksčiau pristatyta „Ekvalaizerio“ istorija, nepraleiskite ir jos didingo finalo.
Techninė juostos pusė
Filmas iš techninės perspektyvos atrodo beveik taip pat, kaip ir ankstesnės dalys. Todėl kaip ir nieko naujo vizualiniame plane mes nepamatome. Kameros darbas lygiai taip pat nemažai dėmesio skiria žiauriems veikėjų susirėmimams bei stilingai atrodantiems veiksmo epizodams. O sklandžiai pateiktas filmo vaizdo montažas nuteikia išties žvaliam reginiui.
Dėl parinkto garso takelio ekrane vyrauja įtampos nestokojanti atmosfera, o meninis apipavidalinimas su Italija simbolizuojančiu prieskoniu, pradedant drabužiais, dekoracijomis ir užbaigiant pasirinktomis vietomis, leis žiūrovams pasvajoti apie šią šiltą bei grožiu spinduliuojančią šalį. Bent jau aš mintimis norėjau ten sugrįžti, tad nusprendžiau kitas atostogas praleisti šiame Apeninų pusiasalyje.
Aktorių kolektyvinis darbas
Labai seniai aktorius D. Washingtonas buvo priešiškai nusiteikęs savo žymių filmų tęsinių idėjoms, tačiau artimai susidraugavęs su režisieriumi A. Fuqua bei nuoširdžiai pamilęs Roberto Makolo personažą, nusprendė surizikuoti. Ir štai, kaip matome, rizika visiškai pasiteisino.
Aišku, prieš devynerius metus D. Washingtonas šiame vaidmenyje buvo jaunesnis ir labiau vikresnis, bet tai nereiškia, kad šiame finaliniame „Ekvalaizerio“ trilogijos akte jam sunkiai sekėsi spardyti blogiukams užpakalius. Sakyčiau, kad čia jis buvo net žiauresnis bei negailestingesnis, nei anksčiau, o ir pati jo vaidyba išliko tokiame pačiame aukštame lygyje kaip ir anksčiau.
Malonu dar ir tai, jog praėjus beveik dvidešimt metų nuo juostos „Degantis žmogus“ pasirodymo, šalia Denzelio suvaidino ir Dakota Fanning. Ji buvo tikrai žavinga ekrane, nors ir nepademonstravo kokių nors išskirtinių vaidybinių sugebėjimų.
O antraplanių aktorių desantas pasipildė tokiais veidais kaip Davidas Denmanas, Gaia Scodellaro, Andrea Scarduzio, Remo Girone ir Daniele Perrone. Ir taip, tokio ryškaus blogiuko, kokį turėjo pirmasis filmas, čia, deja, nebuvo.
Verdiktas
„Ekvalaizeris 3: paskutinė kova“ – šiurkščiai, stilingai, nenuobodžiai ir dramatiškai 2014 metais kino ekranuose startavusią režisieriaus A. Fuqua trilogiją užbaigianti juosta, kuri visiškai niekuo nenusileidžia ankstesniems filmams. Na, o atviro smurto perpildytos veiksmo scenos, vis dar kietas bei charizmos nestokojantis dviejų „Oskarų“ laureatas D. Washingtonas ir Italijos grožis tampa bene didžiausiais šios įtampą sukeliančios juostos pliusais.
