Ir dabar, praėjus dvidešimčiai metų, studija „Walt Disney“ nusprendė dar kartą duoti šansą šiai išties nemažai potencialo turinčiai istorijai ir pateikti ją pagal visas įmanomas šių dienų tendencijas. Bet ar šis naujas režisieriaus Justino Simieno filmas yra geresnis už prastą 2003 metų versiją?
Apie ką mes čia…
Vieniša mama Gabė ir jos sūnus Travisas persikrausto gyventi į prabangų senovinį dvarą. Jie nežino, jog dvaras yra kupinas įvairiausių staigmenų, kurios priverčia juos tikėti, kad vaiduokliai egzistuoja. Ir tam, kad ištirtų, ar visgi dvare vaidenasi, Gabė pasikviečia kunigą Kentą, paranormalių reiškinių specialistą Beną, būrėją Harietą ir koledžo profesorių Briusą.
Kūrinio turinys
Šio filmo visiškai nelaukiau, nes iki šiol prisimenu tas nejaukias ir visiškai nejuokingai atrodančias akimirkas iš pirmojo filmo, kuris tiek savo humoru, tiek ir siužetiniais sprendimais priminė kažkokį iš daugybės įvairių idėjų prastai suplaktą kokteilį. O ir naujos juostos anonsas man nelabai patiko, nors jis skleidė visai bauginančią atmosferą, ko tikrai buvo galima pasigesti originale. Dėl to ir surizikavau, nes buvo tiesiog smalsu, ar galima sukurti kažką blogesnio už Robo Minkoffo filmą.
Ir, ne, negalima, nes naujasis filmas atrodo geriau iš siužetinės perspektyvos. Tiesa, pramoga yra vienkartinė, dėl to abejoju, ar norėsis šį filmą kada nors žiūrėti dar kartą. Nebent tą darysite per Heloviną, kai norėsis kažko lengvo ir bauginančiai smagaus.
Juostoje yra pilna šiuolaikinių tendencijų ir visokiausių tolerantiškų niuansų, dėl ko juosta primena puikiai nušlifuotą ir XXI amžiui būdingą „woke“ tipo reginį. Kai kuriems žiūrovams tai gali kliudyti, o kai kurie elementariai nekreips dėmesio į tokį kūrėjų pasirinkimą. Bet vienu ar kitu atveju, filmas dovanoja labiau amerikiečiams būdingus ir suprantamus kultūrinius aspektus, dėl to šio filmo einantiems žiūrėti žmonėms reikia būti kažkiek pasikausčiusiems šiame plane. O ir pats humoras, juokeliai, dialogai bei kuriozinės situacijos labai priminė tuos filmus, kuriuose dominuoja vien tik juodaodžiai personažai.
Kalbant apie humorą, jis lengvas ir suteikiantis nemažai smagių akimirkų, o kai kurie juokeliai yra puikiai įterpti į bendrą siužetą, jis įgauna labai gyvą ir nenuobodų pavidalą. Gaila vieno, kad pati istorija nėra tokia originali bei šviežia, kaip norėtųsi. Siužetas gana paprastas, kažkiek nuvalkiotas ir nepasiūlantis jokių išskirtinių sprendimų, todėl žiūrėdamas šį filmą mačiau tai, ką jau buvau matęs daugelyje tokio tipo filmų, pradedant „Fokus pokus“ ir užbaigiant „Vabalų sultimis“.
Personažai karikatūriniai ir labai klišiniai, o visi stereotipai apie juodaodžius bei baltaodžius pernelyg nuvalkioti. Bet kai kurie veikėjai sugeba prikaustyti dėmesį ir neblogai prajuokinti savo pasirodymais ekrane. Ypatingai tai liečia kunigą Kentą, kuris kažkiek priminė egzorcistą iš 2001 metų hito „Pats baisiausias filmas 2“. Bent jau su juo viskas buvo gerai.
Techninė juostos pusė
Matosi, kad nemažas dėmesys buvos skirtas detalėms ir dekoracijoms, dėl to produkcijos dizainas leido pasimėgauti vizualiais šios juostos sprendimais. O kartu toks manevras turėtų pritraukti dar daugiau žmonių į šį „Disneyland“ atrakcioną. Kameros darbas, vaizdo ir garso montažas bei muzika taip pat tvarkoje. Atmosfera ekrane sukuriama žaisminga, o tam tikrais momentais netgi, sakyčiau, bauginanti. Toks muzikinių kompozicijų miksas irgi prisidėjo prie smagesnių filmo akimirkų.
Aktorių kolektyvinis darbas
Man labai patinka Owenas Wilsonas, todėl dažnai pasirenku komedinius filmus su juo. Ir nors ne visi būna geri, šis vyrukas vien savo charizma juos pagerina. Čia jam atiteko išties smagus ir, mano nuomone, geriausias vaidmuo filme, todėl galėčiau pasakyti, jog būtent jo dėka ši juosta įgavo tiek daug pozityvumo.
Taip pat juostoje pasirodo ir kitos talentingos Holivudo žvaigždės, kaip LaKeithas Stanfieldas, Tiffany Haddish, Danny‘is DeVito, Rosario Dawson, Winona Ryder, Jamie Lee Curtis ir Danas Levy‘is. Visi jie turėjo progų pasireikšti, bet ne visiems užteko pakankamai ekraninio laiko, kad galėtų deramai atskleisti jų įkūnytus personažus.
Verdiktas
„Dvaras, kuriame vaidenasi“ – geresnis, smagesnis ir tvarkingesnis už 2003 metais pasirodžiusį originalą komedinis projektas, kuris ne tik ryškiau perteikia žymųjį „Disneyland“ parko atrakcioną, bet ir suteikia neprailgstančią vienkartinio naudojimo pramogą visai šeimai. O ir Holivudo žvaigždžių desantas, nuvalkioti, bet dažnai neblogai veikiantys juokeliai ir tvarkingai atrodanti techninė pusė tampa nebloga priežastimi įvertini šią juostą dideliame kino ekrane.
