Filmo režisieriumi tapo iš filmų „Alvinas ir burundukai: didžioji kelionė“, „Laukiniai šernai“ ir „Van Vailderio vakarėlis“ žinomas Waltas Beckeris, kuris neblogai numano, ko reikia šeimos auditorijai.
Apie ką mes čia…
Palikta trumpam laikui Niujorke pas impulsyvų dėdę Keisį, kurio gyvenimas nėra rožėmis klotas, Emilė vieną dieną apsilanko gyvūnų prieglobstyje, kuriame ji išvysta mažą raudoną šuniuką. Mergina net nenutuokia, jog ši pažintis apvers ne tik jos ar jos dėdės gyvenimą, bet ir viso miesto gyventojų kasdienybę.
Kūrinio turinys
Kaip jau užsiminiau, studija „Paramount Pictures“ pabandė atgaivinti save su panašaus pobūdžio projektais, kurie nekainuoja pernelyg daug, bet sugeba sudominti žiūrovą, kuris su malonumu eis į kiną ir paliks jame savo pinigus. „Ežiukas Sonic“ tapo puikiu to įrodymu, kaip ir pirmasis „Klifordo“ filmas. Tiesa, ši juosta buvo sukurta ir dar dėl vienos priežasties – platformos „Paramount+“. Bet ne apie platformas aš čia susiruošiau rašyti, todėl susikoncentruosiu į patį filmą.
Kas nežino, tai knygų apie šunį vardu Klifordas yra net 80, todėl jeigu labai ši serija pasiseks, žiūrovai pamatys dešimtmečius trunkančią istoriją. Nors nepasakyčiau, kad pirmasis filmas yra toks jau išskirtinis.
Pirmiausia dėl to, jog siužetas toks pat kaip daugelio tokio tipo kino projektų, kuriuose dominuoja gyvūnai. Ir nesvarbu, ar tai dainuojantys burundukai, ar greitasis ežiukas, ar smurfai, ar kalbantys kiškiai – esmė visur tokia pati. Deja, dėl „spoilerių“ išvengimo, negaliu užsiminti apie ką kalbu, bet pasižiūrėję šią juostą, manau, kad panašumų su daugeliu tokio tipo filmų būtinai rasite.
Antra – humoras ir veikėjai. Komedijos filme yra, bet ji tokia lėkšta ir kartais nejuokinga, jog deja vu jausmas aplanko ne vieną ir net ne du kartus, nes visa tai jau buvo kažkur matyta. O kalbant apie personažus, tai jų čia yra tikrai nemažai, bet visi iki vieno neįdomūs. Juokingiausia, kad tam tikrais momentais atrodė, jog matome „Ežiuko Sonic“ kloną, nes čia yra ir identiškas blogiukas, yra ir gimininga problema, yra ir situacijos, kurios buvo sprendžiamos labai jau panašiai.
Trečia – filmas, nors ir atrodo kaip klišių rinkinys, visgi turi ir keletą pliusų, kuriais tampa vystomas visame šiame pasakojime pamokslas apie gyvūno globą ir nepabostančiai vystomas veiksmas. Tad bent jau man peržiūra nebuvo nuobodi ir kartais aš netgi smagiai leidau laiką. Todėl tikiu, kad vaikams bus dar smagiau.
Tuo ir pabaigsiu šią apžvalgą, nes daug kalbėti apie tokius filmus neverta, nes jie atlieka vieną vienintelę funkciją – suteikia neblogą pramogą visai šeimai ir leidžia atsiriboti kelioms valandoms nuo tikro gyvenimo. Būtent to ir linkiu visiems žmonėms, kurie pasirinks kine būtent šį filmą.
Techninė juostos pusė
Kaip ir pridera tokio tipo šeimyniniams filmams, mes gauname nelabai tikroviškus ir kažkiek net akis rėžiančius specialiuosius efektus, kuriais buvo papuoštas titulinis šuo Klifordas. Bet dėl to nervintis nereikia, nes tokius filmus dažniausiai žiūri vaikai, o jie nėra tokie reiklūs. Be CGI, juosta dovanoja malonų garso takelį su keliais žymiais muzikiniais kūriniais kaip grupės „OneRepublic“ hitas „Sunshine“ bei atlikėjos Kesha daina „Boogie Feet“ priešaky.
Taip pat galima teigti, kad filmas atrodo tvarkingai ir iš meninio apipavidalinimo, vaizdo ir garso montažo bei operatoriaus darbo perspektyvos. Tiesiog pažiūrėkite kokį nors sekmadienio ryte per vieną iš didžiausių lietuviškų televizijos kanalų rodomą visai šeimai skirtą filmą ir pamatysite panašų vizualų reginį, todėl ši juosta nuo tokio tipo filmų techniškai beveik nesiskiria.
Aktorių kolektyvinis darbas
Vaidyba tokiuose filmuose bent jau man niekada nepasižymėjo kažkuo ypatingu, bet tai nereiškia, kad galima užmerkti akis į neįtikinamai vaidinančius aktorius. Šiuo atveju aktoriai ne itin pasistengė pateikti kažką išskirtinio ekrane, bet jų pasirodymas nesukėlė man jokio nusivylimo. Gal dėl to, jog vieną iš pagrindinių vaidmenų atliko komikas Jackas Whitehallas, kuris tokio tipo vaidmenims tinka idealiai, o gal kino ir televizijos veteranas Johnas Cleese‘is papirko savo charizma, bet žiūrėjosi viskas tikrai maloniai.
Jaunoji Darby Camp irgi suvaidino pakankamai neblogai, nors to paties pasakyti apie jos jaunąjį kolegą Izaacą Wangą negalėčiau. Kai kur matėsi nenatūralumas jo veiksmuose, bet jis buvo užglaistomas su juo dirbusiais aktoriais. Taip pat iš Tony‘io Hale‘o tikėjausi šiek tiek daugiau, nes aktorius turi potencialą, tačiau dažnai jo nesugeba išnaudoti.
Verdiktas
„Dičkis šou Klifordas“ – itin saldus, mielas ir netgi kažkiek pamokantis šeimyninis filmas su CGI gyvūnu, kuris nepaisant didelio raudono šuns beveik niekuo nesiskiria nuo kitų panašaus tipo projektų. Čia, kaip ir priklauso, žiūrovas gauna dozę lėkšto humoro, neišsiskiriančius iš minios žmonių personažus, lengvai sprendžiamas problemas ir maloniai nuteikiančią siužetinės linijos eigą, kuri nepabosta suteikdama savotišką pramogą.
