Apie ką mes čia…
Netekus savo itin artimo ir mylimiausio pasaulyje žmogaus – Justinos, alternatyvaus roko muzikantas Dainius išvažiuoja į pelkių bei miškų apsuptą keramikos studiją, kurioje dar visai neseniai galėjo mėgautis žmonos draugija ir tuo pačiu grožėtis jos kuriamais darbais. Kartu jis skaito ir žmonos paliktą dienoraštį, kuris atskleidžia sapnų, galinčių pakeisti jo itin niūrų gyvenimą, galią.
Kūrinio turinys
Šios trumpos ir jokių „spoilerių“ neturinčios apžvalgos pradžioje uždaviau svarbų klausimą – kam šis filmas yra skirtas. Ir galiu pasakyti, jog tikrai ne masiniam žiūrovui, kuris renkasi pramoginius filmus, kad elementariai galėtų pailsinti galvą. Visgi šis filmas – tai tikrų tikriausias arthausas, kurį, kaip ir dauguma depresiją skleidžiančių lietuviškų filmų, žiūri rimtai ir kartu sunkiai. Tačiau man juosta paliko pozityvų įspūdį dėl joje gvildenamos netekties temos ir išties pagirtinai pateiktos idėjos apie sapnų reikšmę kiekvienam iš mūsų.
Pirmoji filmo pusė atrodo labai paprastai, gyvenimiškai, liūdnai ir buitiškai, todėl susitapatinti su visuma ir rodoma istorija yra tikrai labai lengva. Ypač gerai atrodė pirmasis pusvalandis, kurio metu visas dėmesys buvo skirtas pagrindiniam herojui ir jo tylai. Taip, supratote teisingai. Filme tyla turėjo labai svarbią galią, kuri leido pajausti pagrindinio personažo Dainiaus kančias ir suvokti jo dabartinio egzistavimo tuštumą, kurią galėjo užpildyti tik jo žmona Justina. Tad tokią jauno vyro kelionę po prisiminimus ir tam tikrą jo pabėgimą nuo realybės vertinu labai gerai, nes tai labai daug kam artimas problemų ar patirtų traumų sprendimo būdas.
Užtai antroji juostos dalis pavirsta į savotišką teatrą, kurio metu galime apčiuopti Dainiaus pasąmonę ir tai, kas joje gyvena bei nori ištrūkti į paviršių. Nedaugžodžiausiu, bet tam tikri filmo epizodai atrodo nejaukiai ir tikriausiai kai kuriuos žiūrovus suglumins, o kai kuriuos privers net palikti kino salę.
Be temos ir pačios idėjos, man itin patiko labai žemiški personažai. Tiek Dainius, tiek jam padedantis Gailius buvo fantastiški. Ypač patiko berniuko portretas, kuris idealiai atvaizdavo lietuviškos provincijos veidą. Kalbant apie Dainių, tai jo apsivalymas ir tam tikra metamorfozė irgi neleido nuobodžiauti stebint jo veiksmus ir norą pasiekti užsibrėžtą tikslą. Todėl galiu teigti, jog man ne vieną kartą teko jaudintis dėl jo. Kodėl? Nes jis yra itin panašus į kiekvieną iš mūsų. Tik ne kiekvienas iš mūsų sugeba taip susidoroti su problemomis ir pripažinti sau, kad reikia kažko imtis norint pagaliau išsilaisvinti nuo emocinio krūvio, kaip tą darė Dainius. Todėl pasimokyti iš jo ir šio filmo tikrai galima.
Techninė juostos pusė
Techninė dalis – stulbinanti. Produkcijos dizainas ir meninis apipavidalinimas aukštumoje, o įdomūs veikėjų kostiumai, neįtikėtinos bei akis kerinčios dekoracijos bei geras grimas akimirksniu leido pasinerti į ekrane rodomą sapnų karalystę. Taip pat didžiuliu pliusu čia tampa ir kameros darbas, kuris Lietuvos gamtos grožį perteikė taip grakščiai ir natūraliai, jog neįmanoma buvo nuleisti akių.
Vienintelis minusas, kuris išties mane erzino visos peržiūros metu – prastas garso montažas. Visi pašaliniai garsai ir muzika užgožė dialogus, todėl kartais tekdavo skaityti angliškus titrus, kad suprastum, ką pasakė vienas ar kitas personažas. Nesakau, kad visą filmą teko griebtis šio pagalbinio šiaudo, bet tikrai pasitaikė ne vienas epizodas, kuriame pravertė titrai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Tenka tik atsistoti ir paploti šios juostos aktoriams už tokį gerą ir profesionaliai atliktą darbą. Žinoma, viskas čia sukosi apie Luko Malinausko įkūnytą Dainių, todėl jis ir buvo labiausiai išryškintas, o jo draminiai sugebėjimai verti kokio nors apdovanojimo vien už įtikinamą, stiprią ir neužmirštamą vaidybą. Bet ne jis vienas mane sužavėjo. Filme puikiai atrodė ir jaunasis Rokas Rinkevičius, kuris kartais net pavogdavo visą dėmesį iš Luko savo paprastumu ir natūralumu. Taip pat čia vaidino Saulius Bareikis, Mantas Zemleckas, Agnese Cirule ir Kamilė Gudmonaitė.
Verdiktas
„Dainos lapei“ – techniškai itin gražus ir vaidybos prasme labai stiprus kūrinys, kurio siužetinė linija kartais šlubuoja dėl ne itin ryškių sprendimų, o kartais sugeba pateikti išties malonias staigmenas. Bet kaip ten bebūtų, drama apie artimo žmogaus netektį ir norą susitvarkyti su savo vidiniu skausmu yra išties pagirtina – tai kartu ir tam tikrą edukacinę žinutę nešantis projektas, kuris turėtų įkvėpti permainoms kiekvieną su panašia tragedija susidūrusį žmogų.
