aA
Žinomas iš trumpametražės 2014 metais kino ekranuose pristatytos dramos „Anglijos karalienė pavogė mano tėvus“ Ernestas Jaunkauskas pristato savo pirmąjį pilno metro režisūrinį projektą „Čia buvo Saša“, kuris į kino ekranus turėtų pritraukti tiek didelius, tiek ir mažus kino žiūrovus.
 „Čia buvo Saša“ akimirka
„Čia buvo Saša“ akimirka
© Organizatoriai

Apie ką mes čia…

Norėdami įsivaikinti mergaitę, Tomas ir Jurga atvažiuoja į „Gilės“ vaikų namus susitikti su savo būsima atžala. Tačiau sistemoje įvyksta klaida ir jiems yra atvedamas dvylikametis Aleksandras. Neturėdami kitos išeities, sutuoktiniai nusprendžia praleisti vieną dieną su berniuku. Tačiau jie net nenutuokia, jog iš pažiūros paprastai atrodantis vaikais jiems atneš visą puokštę naujų įspūdžių.

Kūrinio turinys

Pavasarį man pasitaikė proga pasižiūrėti vieną geriausių pastarųjų kelerių metų lietuviškų filmų „Išgyventi vasarą“ bei prieš kelias dienas išvysti vieną prasčiausių šių metų filmų „Vestuvės“. Todėl, atvirai, nežinojau, ko galima buvo tikėtis iš šio naujojo lietuviško kino projekto, kurio anonsas man nepadarė pernelyg didelio įspūdžio. Tikėjausi, jog gausiu dar vieną depresyvų pasakojimą, kuris privers kankintis kino salėje belaukiant pabaigos. Ir čia jokia naujiena, nes dažniausiai tokio pobūdžio lietuviškos dramos sukelia labai nemalonius jausmus. Ir, žinot ką, po peržiūros buvau maloniai nustebintas, nes pusantros valandos ne tik prabėgo labai greitai, bet ir pats filmas man pasirodė pakankamai brandus, bet tuo pačiu ir neužtęstas.

Visa istorija čia sukasi aplink tėvystę ir motinystę, kurią bando išgyventi pagrindiniai filmo personažai Tomas ir Jurga. Išgyventi – puikus jų būklės apibūdinimas. Poros gyvenimas nėra rožėmis klotas, o tai, kas jiems nutinka ir dėl ko jie nusprendžia imtis tokių veiksmų kaip įvaikinimas, puikiai atskleidžia kiekvieno iš jų vidinę tuštumą. Taigi, turime labai aiškiai pateiktus herojus, dėl kurių galima jaudintis, nes jie pateikti pakankamai žmogiškai.

Jurga – emocionaliai nestabili ir dažnai savo nestabilią psichinę būklę demonstruojanti moteris, su kuria gyventi nėra taip lengva. Ją iš dalies galima suprasti, tačiau jos personažas atstumia vien dėl to, jog ji yra visiška egocentrikė, aplink kurią turi suktis visas pasaulis, o tie, kurie ją nuoširdžiai myli ir palaiko, yra atstumiami į šoną dėl jos asmeninių kaprizų. Žinot, tokių žmonių yra tikrai nemažai. Todėl nemanau, kad įmanoma pateisinti tokius jos veiksmus tuo, ką jai teko išgyventi. Ką teko? Neatskleisiu, nes kitaip bus sugadinta filmo peržiūra.

Užtat kuo galima pasidžiaugti, tai Tomu. Puikus mylinčio ir palaikančio vyro paveikslas, kuris iš dalies tampa kaip nematoma mazgotė, dėl ko jo tikrai nuoširdžiai gaila. Pats veikėjas akims malonus ir sukeliantis pagarbą dėl savo žmogiškumo. Bet jo tikrasis būdas ir emocionali pusė atsiskleidžia filmui einant link pabaigos. Ir jis atsiskleidžia pilnai, jog mes ekrane matome ryškų personažą.

Kas dėl Sašos, tai šis berniukas idealiai nupaveikslavo vaikų namų auklėtinius. Ir ne, jis nebuvo tas stereotipinis neklaužada, o jausmus turintis žmogus, kuriam nepasisekė gyvenime, nes jo išsižadėjo. Jo veiksmai parodė daugiau nei žodžiai, todėl ir mintis šio personažo pateikime buvo labai aiški bei prasminga. Net nereikėjo įsigilinti, kad suprasti, ką Sašos dėka mums norėjo parodyti režisierius.

Štai ir viskas. Daugiau nėra prasmės ką nors rašyti, nes filmas ir laikėsi ant šių trijų žmonių likimų. Vienintelis dalykas, kuris nuoširdžiai suerzina filmo pradžioje, jog pats siužetas buvo šiek tiek chaotiškai išmėtytas, bet, veiksmui įpusėjus, galima prie to priprasti ir vėliau dėlioti šią istoriją kaip puzlę. Be šio mažyčio niuanso, filmas buvo pateiktas preciziškai. Bet ar antrą kartą jį žiūrėčiau? Manau, kad yra tam tikra neblogų filmų grupė, kuriems užtenka ir vienos peržiūros. „Čia buvo Saša“ yra kaip tik vienas iš jų.

Techninė juostos pusė

Žiūrint šį filmą buvo galima pastebėti kelis labai populiarius užsienyje techninės dalies aspektus, kurie džiugino akis. Pirmiausia – drebančios kameros efektas, kuris pridavė filmui natūralumo ir didesnio ryšio tarp žiūrovų ir filmo veikėjų. Antra – pilkšva spalvų paletė, kurios dėka buvo sukurta atitinkamai niūri, bet tuo pačiu labai jau prie tikrovės priartinta atmosfera. Visgi tai ne komedija ar koks nors šiltas pasakojimas apie meilę ir tėvystę, o nesaldi drama su rimta potekste. Trečia – nuo vienos laiko atkarpos prie kitos šokinėjantis montažas, kuris buvo toks, koks buvo tik tam, kad žiūrovas ne tik galėtų suvokti visą šios istorijos tragediją, bet ir taip pat galėtų arčiau susipažinti su veikėjais bei rodoma problematika. Ketvirta – muzika bei garso takelis su „Juodoji orchidėja“ priešaky. Visumoje – labai malonus ir profesionalus darbas, už kurį tikrai galima padėkoti filmo kūrėjams.

Aktorių kolektyvinis darbas

Lietuviška perspausta ir pernelyg teatrinė vaidyba, kuria galima tik baisėtis bei šlykštėtis, po truputį dingsta iš mūsų akių, nes ne tik aktoriai išmoko dirbti, bet ir režisieriai pagaliau sugeba nukreipti jų talentą tinkama linkme. Ir šiame filme mes tą matome. Aišku, tai nėra tobulas variantas, kuriuo turėtume didžiuotis, nes kai kuriuose momentuose kai kurie aktoriai pervaidindavo su emocijomis, bet visumoje, likau patenkintas pamatytu.

Didžiausių komplimentų mano nuomone nusipelno Tomo vaidmenį atlikęs Valentin Novopolkij, kuris kiekvienoje filmo scenoje puikiai demonstravo savo vaidybinius sugebėjimus. Kiekviena emocija, kiekvienas ištartas žodis bei veiksmas buvo tokie natūralūs, jog neįmanoma buvo juo nepatikėti.

Taip pat visai gerai pasirodė Jurgos rolę gavusį Gabija Siurbytė. Jos personažas buvo toks erzinantis, kad momentais teko į jį žiūrėti ir baisėtis. Todėl nuskriaustos ir palūžusios moters amplua dėka aktorės pastangų buvo įgyvendintas idealiai.

Kas dėl berniuko, tai Sašą įkūnijęs Markas Eimontas vienu ar kitu momentu pervaidindavo, dėl ko tam tikrais atvejais rodomas kontekstas atrodė dirbtinai. Bet... Tai joks profesionalus aktorius, o tuo pačiu, tai dar vaikas, todėl nemanau, kad yra teisinga kritikuoti jo vaidybinius sugebėjimus. Svarbu, kad jis ir jo suvaidintas Saša neerzino, o tai yra tikra retenybė, jeigu kalbėtume apie vaikų personažus.

Antraplanėse rolėse buvo neblogų aktorių, kurie pasidarbavo irgi pakankamai gerai. Tarp jų buvo Viktė Simukauskienė, Dalia Michelevičiūtė, Jelena Kirejeva bei Donatas Simukauskas.

Verdiktas

„Čia buvo Saša“ – pakankamai aiškią ir prasmingą mintį nešantis filmas, kuris dėka savo neužtęsto veiksmo ir visiškai neerzinančių sudedamųjų dalių kaip vaidyba, operatoriaus darbas, muzika bei depresyvi atmosfera, neprailgsta nei minutei.

DELFI
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(9 žmonės įvertino)
4.3333

Animaciniame filme „Skūbis-Dū!“ – juokeliai apie „Ikea“, „Netflix“ bei Ingą Valinskienę

Ne viena karta užaugo su filmukais apie šunį Skūbį Dū ir jo geriausių bičiulių nuotykius....

Filmo „Antebellum: išrinktoji“ recenzija: kitoks siaubo filmas

Muzikinių klipų įvairiems populiariems atlikėjams, tokiems kaip Jay-Z ar Quin, kūrėjai...

Filmo „Deivido Koperfildo istorija“ recenzija: geriausia iki šiol Charleso Dickesno 1850 m. pasirodžiusio romano ekranizacija

Po kelių ilgų metų keliavimo į kino ekranus bei premjeros datos kaitaliojimo, pagaliau sulaukėme...

Į kino teatrus atkeliauja Lietuvoje filmuotas trileris su Holivudo aktoriais

Jau visai netrukus, rugsėjo 25 dieną, Lietuvos kino teatruose pasirodys mokslinės fantastikos...

Filmo „Skūbis Dū!“ recenzija: animacinis projektas su savo koziriais

Atsakingas už kultinių „Hanna-Barbera“ animacinių filmukų „Tomas ir Džeris“ bei...

Top naujienos

Valentinas Masalskis: žmonės galbūt pamiršo – gyvename ne vardan malonumų ieškojimo (22)

Kai ruošiesi interviu su teatro ar kino žmonėmis sukirba nerimas: galbūt apie pagrindinius ir...

Svarsto, kaip kontroliuoti triukšmaujančius: užsienyje draudimai tokie, kad mums kol kas sunku įsivaizduoti (213)

Ko gero, daugeliui bent kartą gyvenime teko patirti jausmą, kai kaimynai visai negerbia vienas kito...

Europos „koronaviruso žvaigžde“ tapusi šalis dabar klimpsta vis giliau: deja, klydome (151)

Kai birželio mėnesį ant viduramžiško Prahos Karolio tilto į „Covid-19“ „atsisveikinimo...

Pacientų kantrybė išseko: medikai nekelia ragelio, o jei atsiliepia, bendrauja šiurkščiai (399)

Maždaug prieš dešimtmetį kur kas daugiau panevėžiečių sveikatos reikalus patikėdavo...

Klaipėdoje BMW užlėkė ant šaligatvio ir užvažiavo ant moters su dviem vaikais (1)

Rugsėjo 19 d., apie 19.45 val., Klaipėdoje, Kretingos g., automobilis „ BMW 325“, vairuojamas...

Kaip iš kino filmo: Kristina į ligoninę nespėjo – pagimdė uošvio automobilyje (27)

Kaip sakoma, tu planuoji, o Dievas juokiasi. Būtent šis posakis geriausia tinka, kalbant apie...

Bikinio kategorijos grožis ir drausmė: nuo gatvės iki čempionės titulo skiria pusmetis laida „Sportinė forma“ (25)

„Ateidavau į klubą pasportuoti, bet kartą priėjo prie manęs trenerė Renata pakalbėti ir sako:...

Sprendžiu dilemą: pasisakyti žmonai apie vienkartinį nuklydimą į kairę ar ne (2)

Neištikimybė – viena dažniausių porų santykius ardančių priežasčių. Nereikia nė sakyti,...

Džiazo vokalistė Kristina Jatautaitė: juokiuosi iš savęs, kad esu transformeris

Vieną dieną ji – elegancija ir žavesiu spindinti dama iš Svingo eros. Kitą - maištaujanti...

Edita Rouge | D+ nariams

Bendrabučio mergaitės neturi privatumo: bendras maistas, drabužiai ir vaikinai

Perskaitykite šią istoriją su nedidele humoro doze. Ypač rekomenduoju merginoms, kurios atvyksta...

|Maža didelių žinių kaina