Rašytojos Suzanne Collins trilogija „Bado žaidynės“ – naujausia, pasauline paauglių literatūrine manija tapusi knygų serija, atsiradusi neilgai trukus po to, kai pasibaigė Hario Poterio (2007) ir „Saulėlydžio“ (2008) karaliavimas. Kaip ir ankstesnių serijų atvejais, reaguojant į „Bado žaidynių“ atgarsį ir pardavimus (kovo mėnesio duomenimis, pasaulyje parduota daugiau nei 36 mln. trilogijos knygų kopijų), pirmoji serijos knyga sulaukė ir ekranizacijos. Tai visiškai pasiteisino – „Bado žaidynės“ tapo vienu laukiamiausių ir sėkmingiausių 2012-ųjų kino įvykių.
Duonos ir žaidimų
Filmas nukelia į distopinę, totalitarinę, Šiaurės Amerikoje įsikūrusią Panemo valstybę. (Valstybės pavadinimas yra nuoroda į lotynišką posakį „panem et circenses“, liet. „duonos ir žaidimų“. Juo nusakoma visuomenė, kurios piliečiai kontroliuojami ne teisingai juos valdant, bet suteikiant žiaurių, mirtimi pasibaigiančių pramogų.) Valstybėje – 12 skurdžių apygardų, valdomų iš prabangoje besimaudančios Sostinės. Kadaise gyvavo ir 13-oji apygarda, tačiau po sukilimo prieš despotišką Sostinės valdžią ji buvo sunaikinta. Kaip bausmę už šį sukilimą kasmet Sostinė rengia „Bado žaidynes“: kiekvienoje apygardoje loterijos būdu išrenkami 12-18 metų vaikinas ir mergina, kurie siunčiami dalyvauti žiauriame realybės šou (jį privalu žiūrėti visiems Panemo gyventojams), skerdynėse, iš kurių turi likti tik vienas nugalėtojas.
Pagrindinė filmo herojė, 16 m. Ketnė Everdin (iš „Vinterio kaulų“ pažįstama aktorė Jennifer Lawrence), – iš dvyliktosios angliakasių apygardos. Ji tvirta, sumani ir ryžtinga, kiek per anksti suaugusi, nes po tėvo mirties jai teko pareiga išmaitinti savo šeimą. Lemtingu momentu organizatoriams ištraukus sesers Primos vardą, Ketnė susikeičia su ja vietomis ir tampa „Bado žaidynių“ savanore. Kartu su ja iš dvyliktosios apygardos į Žaidynes siunčiamas Pita Melarkas („Vaikams viskas gerai“ aktorius Joshas Hutchersonas). Atvykus į Sostinę, kur vyksta pasiruošimas Žaidynėms, paaiškėja, kad, norint išgyventi, neužtenka vien būti stipresniam už kitus 23 jaunuolius. „Bado žaidynės“ – tai realybės šou ir vienintelis būdas išlikti – patikti žiūrovams, nes, kitaip nei apygardų gyventojams, Sostinės gyventojams šis šou – didelė pramoga...
Neįvykusi visuomenės kritika
S.Collins teigia, kad mintis parašyti šią knygą kilo perjunginėjant televizijos kanalus: viename buvo rodomas realybės šou, kitame – reportažas apie Irako karą. Šis derinys sukėlė nerimą ir taip ėmė formuotis pastarojo meto skaitomiausia knyga tapusios trilogijos idėja. Knygų gerbėjai atranda nuorodų į graikų mitus, Romos imperijos valdymą, kalba apie sąsajas su G.Orwello „1984-aisiais“, spektaklio visuomenės kritiką, nagrinėja kovos su priespauda, asmeninės nepriklausomybės temas. Neskaičius knygų, sunku įvertinti, kiek teisingos šios įžvalgos, tačiau filme bet kokios rimtesnės temos gvildenamos paviršutiniškai.
Daugiau dėmesio filme skiriama interjero detalėms, pagrindinių veikėjų kostiumams, šukuosenoms, šou elementams nei kokios nors idėjos išgryninimui. „Bado žaidynėse“ mažai pabrėžiamas „bado“ momentas – konstatuojama, kad apygardose vyrauja skurdas, tačiau iš šių apygardų į prabangoje skendinčią Sostinę atkeliavusių Žaidynių dalyvių neištinka šokas. Filme nėra pabrėžiamas atotrūkis tarp Sostinės ir apygardų, netolygus turto padalijimas. Visuomenės valdymo ir struktūros klausimai nagrinėjami menkai – tad paralelės su Orwellu yra paviršinės. Bijodami didesnio amžiaus cenzo, filmo kūrėjai, ekranizuodami knygą, kurios centre – realybės šou virstančios skerdynės, nusprendė prievartos scenas rodyti taip, kad jos žiūrovams nekeltų jokios įtampos. Tokiu atveju filmo žiūrovas vargiai skiriasi nuo „Bado žaidynių“ žiūrovo iš Sostinės: žuvo dar vienas paauglys, bet tai aktualu tik tiek, kad pamėgtas Žaidynių dalyvis įgyja daugiau galimybių laimėti.
Kita vertus, nors „Bado žaidynės“ nėra toks reflektyvus filmas, koks galėtų būti, palyginti su „Saulėlydžio“ knygomis ir filmais, tai yra didelis kokybinis šuolis pirmyn kuriant pagrindinės herojės charakterį. Nors filmas ir nesuteikia pakankamai įrankių visuomenės kritikai, jis bent jau dovanoja heroję, kuri yra aktyvi, ryžtinga, savarankiška ir pati siekia tikslo, užuot bejėgiškai laukusi, kol ją išgelbės gražiausias vaikinas.
