Vienu iš ryškiausių tokio reiškinio pavyzdžių tapo 2016 metų visiems puikiai žinoma italų dramedija „Tobuli melagiai“, kurios perdirbiniais gali pasigirti virš dvidešimties šalių. Ir, mano didelei nuostabai, panašūs reikalai vyksta ir su 2015 metų ispanų veiksmo trileriu „Atpildas“, kuris jau gavo du perdirbinius – vokišką (2018 m.) ir korėjietišką (2021 m.).
O dabar atėjo metas ir amerikietiškai šios įtampos nestokojančios istorijos vizijai. Už jos įgyvendinimą atsakingu tapo šiurpaus 2010 metų fantastinio veiksmo trilerio „Grobuonys“ režisierius Nimrodas Antalis. Bet ar reikėjo šio perdirbinio? Atsakymą rasite šioje trumpoje filmo apžvalgoje.
Apie ką mes čia…
Nusprendęs nuvežti į mokyklą vaikus, visuomet užimtas ir mažai laiko savo šeimai skiriantis bankininkas Metas net nenutuokė, jog visai netrukus jo kelionė pavirs į tikrą pragarą dėl bombos, kurią jam kažkas įmontavo po sėdyne. Norėdamas išsaugoti savo ir vaikų gyvybes, jis privalės įvykdyti kelias mirtinas užduotis. Bet ar jis sugebės peržengti žmogiškumo ribą? Štai, kur klausimas, į kurį Metas privalės nedelsiant atsakyti, žiūrėdamas savo vaikams į akis.
Kūrinio turinys
Esu žiūrėjęs ispanišką originalų filmą, todėl galiu pasakyti, jog perdirbinys išties holivudinio tipo su ganėtinai nuspėjamu siužetiniu posūkiu. Ir ne todėl, jog žinojau, kas čia bus tas teroristas, bet dėl kai kurių kinomaniškų aspektų, kurie net nemačiusiam, bet kažkiek kine pasikausčiusiam žmogui iš karto atskleistų tiesą. Bet nesakysiu, apie ką čia kalbu, nes, kaip žinote, visuomet vengiu „spoilerių“ ir negadinu kitiems pirminio įspūdžio.
Pats originalios juostos siužetas nėra labai jau toks įmantrus, todėl net nustebau, kodėl ši istorija sulaukė tiek daug dėmesio ir netgi kelių perdirbinių. Bet čia matyt jau dėl pačios idėjos, kurią galima lengvai įgyvendinti, o ir ši pakankamai minimalistinė istorija leidžia kūrėjams puikiausiai žaisti su įtampa, kad žiūrovui elementariai nebūtų nuobodu peržiūros metu. Tad ir čia išėjo išties žvalus, nenuobodus bei efektingas pusantros valandos trunkantis reginys.
Tik, žinoma, tas reginys turėjo ir savitų minusų, kuriais tapo labai kvailos, klišinės, nuspėjamos ir, tuo pačiu, netikroviškos situacijos. Dėl ko patikėti tuo, kas yra rodoma ekrane, galima nebent iki filmo vidurio, nes po to prasideda visiškas chaosas ir absurdas, kurio neįmanoma priimti už gryną pinigą.
Aišku, į visa tai įeina dar ir labai dirbtinai pateikti veikėjai, kurių man buvo visiškai negaila. Kodėl? Gal dėl to, kad jų ekspozicija arba pernelyg vangiai pateikta, arba išvis kai kurie iš jų nesugebėjo sukelti net minimalios simpatijos. O patys pagrindiniai veikėjai – visiškas stereotipinis personažų miksas. Daug dirbantis vyras ir tėvas, kuris neturi laiko šeimai, apleista žmona, dėmesio reikalaujanti dukra ir maištaujantis sūnus. Kaip originalu... Na, bet turime, ką turime. Bent jau nei vienas iš jų neerzino. Ir tai,, mano kuklia nuomone buvo tikras dramaturginis laimėjimas.
Tad bendrai galiu pasakyti, jog filmas savo atmosfera ir netikėtumo faktoriumi ženkliai nusileidžia originalui, bet tuo pačiu, tai puikią adrenalino kupiną bei įtampos nestokojančią pramogą suteikiantis trileris. Na, toks trileris, kuris prieš kelis dešimtmečius būtų labai nustebinęs, bet dabar, tai eilinis ir niekuo neypatingas žanro atstovas.
Techninė juostos pusė
Kai kur, mano akimis, filmas techniškai šlubavo, o kai kur atrodė išties pagirtinai. Tad iš pliusų galėčiau išskirti trileriams būdingą garso takelį, kurio dėka buvo sukurta tokia įtempta atmosfera. Taip pat norėčiau pagirti dar visai neblogą, žvalumo prisotintą kameros darbą. Meninis apipavidalinimas irgi buvo pakenčiamas, nors kai kurie CGI pagražinti sprogimai atrodė pakankamai dirbtinai.
Vaizdo montažas chaotiškas ir tai tam tikrais momentais nebuvo filmui į naudą, nes kartais scenos atrodė pernelyg trumpos arba perėjimai nuo vienos scenos prie kitos neturėjo per daug logiškų sprendimų pačiam siužetui.
Aktorių kolektyvinis darbas
Na, žinoma, filmą pasirinkau žiūrėti dar ir dėl to, jog jame vaidina karingasis pensininkas Liamas Neesonas, kuris per penkiolika pastarųjų metų, pradedant „Pagrobimu“, niekaip negali išlįsti iš veiksmo žanro. Na, čia jis atliko sau standartinį vaidmenį, todėl nieko naujo ar išskirtinio jo vaidyboje nepamačiau. Dar filme iš žymesnių aktorių vaidino Matthew Modine‘as, Noma Dumezweni ir Embeth Davitz. Na, o labiausiai man patiko Jackas Championas su Lilly Aspell. Būtent šie jauni aktoriai pademonstravo geriausią vaidybą filme.
Verdiktas
„Atpildas“ – gana blankus lyginant su originaliu 2015 metais pasirodžiusiu ispanišku trileriu perdirbinys, kuris gal ir nesugeba nustebinti ar pateikti kažko naujo pačiame žanre, bet išlaiko įtampą nuo pradžios iki galo, suteikdamas išties žvalią, neprailgstančiai kietą ir nenuobodžiai vystomą kino pramogą. Ir taip, filme dar turime patį Liamą Neesoną, kuris vėl atsiliepęs į nepažįstamojo skambutį sprendžia gyvybės ir mirties reikalus.
Filmo anonsas:
