Apie ką mes čia…
Nuo mažų dienų su autizmo sutrikimu gyvenantis Oliveris sunkiai adaptuojasi jį supančiame pasaulyje. Ir, kad jis bent kažkiek galėtų bendrauti, jo rankose turi būti planšetė ar mobilusis telefonas. Vieną dieną vaikas sulaukia paslaptingos būtybės dėmesio, kurio vardas – Laris. Oliveris net nesuvokia, jog jis užmezgė ryšį su blogio įsikūnijimu, kuris visai netrukus pavers tiek jo, tiek jo šeimos gyvenimą tikru košmaru.
Kūrinio turinys
Nuoširdžiai džiugu, kad kino ekranuose šiuo sunkiu laikotarpiu pasirodo bent kokios nors filmų naujienos. Ypatingai džiugu, kad siaubo žanras nestovi vietoje ir reguliariai pasiūlo kažką naujo. Neseniai turėjome pakankamai neblogą „Antebellum: išrinktoji“, o dabar sulaukėme Jacobo Chase‘o debiutinės juostos „Ateik pažaisti“, kuri iš anonsų atrodė išties kraupiai bei intriguojančiai. Bet ar šis filmas toks yra? Tuoj sužinosite.
Žiūriu labai daug siaubo filmų ir serialų, todėl mano imunitetas šiam žanrui yra ganėtinai didelis. Išgąsdinti manęs yra beveik neįmanoma. Tačiau tai nereiškia, kad negaliu atskirti, kur kūrėjams pavyko sukurti kažką gero, o kur matosi visiškai prastas bei dėmesio nevertas darbas.
Ir kalbu ne apie išgąsdinimo faktorių, nes siaubą kiekvienas iš mūsų priima skirtingai. Vieniems baisios yra skerdynės, kitiems vaiduokliai, o treti jaučia siaubą matydami visokiausias katastrofas. Tačiau yra vienas bendras visų tokio pobūdžio filmų aspektas – istorija, kuria mes turime patikėti, nes tik tada gali pajusti baimę.
Šios juostos metu baimės pernelyg didelės nejaučiau, bet mane visai įtikino pirma šio pasakojimo pusė. Joje galima pamatyti išties neblogai išvystytą vieną iš esminių siužetinės linijos temų – autizmą. Filmo režisierius pasidarbavo tikrai pagirtinai, išties buvo nesunku patikėti ekrane rodomais vaizdais, o ir susimąstyti apie tam tikras gyvenimiškas situacijas irgi buvo galima.
Užtat antroje filmo pusėje mes gauname tipinį ir visiškai neišsiskiriantį reginį, kuris, aišku, kažkiek laiko įtampoje bei neleidžia nuobodžiauti peržiūros metu, bet kažko originalaus ir itin kraupaus aš čia nepamačiau. O nuoširdžiai norėjosi, nes atsižvelgus į tai, kaip įdomiai prasidėjo šis pasakojimas, manyje įsižiebė didžiulė viltis išvysti žymiai įdomesnį konfliktą su blogiu.
Visi juostos personažai be pagrindinio vaikinuko Oliverio ir blogio, vardu Laris atrodė kaip statistai arba tie, kuriuos mes jau milijoną kartų matėme panašaus turinio projektuose.
Ypatingai tai liečia Oliverį supančius žmones, kurie net kartais priversdavo pajusti jiems savotišką antipatiją. Ir pats Oliveris išties neblogai įsipaišė į šį pasakojimą, o jo naujas draugas Laris privertė dalį filmo jausti ekrane augančią įtampą, kuri kelis kartus peraugo į šiokią tokią intrigą.
Tai vienkartinis, bet išties kokybiškas ir prieš Heloviną žiūrėti tinkamas siaubo žanrui priklausantis projektas, kuris gal ir nesugebės išgąsdinti gerai, bet, manau, be problemų įtrauks į pačią istoriją, kuri pirmoje pusėje atrodo visai pagirtina.
Techninė juostos pusė
Kuklaus biudžeto filmams pernelyg didelių priekaištų negalima turėti, todėl žiūrėdamas šią juostą stengiausi nekreipti dėmesio į kai kuriuos neįtikinamai atrodančius CGI elementus. Bet, jeigu tai atmestume, gauname visai šauniai nufilmuotą ir dėl gerai parinktos muzikos sugebantį sukurti baugią atmosferą filmą. O ir garso bei vaizdo montažas šiuo atveju nešlubuoja, tad bendrai, techninė juostos pusė atrodo visai tvarkingai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Neblogai šiame filme pasirodė ir keli aktoriai. Labiausiai iš visų išsiskyrė talentingasis Azhy Robertsonas, kurį prieš metus mes galėjome matyti „Oskarams“ nominuotame „Netflix“ hite „Santuokos istorija“. Vaikinukas ir čia pademonstravo savo neprastus aktorinius sugebėjimus, dėl ko jo suvaidintas personažas atrodė toks įtikinamas.
Antro plano vaidmenyse buvo galima pamatyti irgi neblogai vaidinančius Gillian Jacobs, Johną Gallagherį jaunesnįjį, Winslovą Fegley‘į ir Alaną-Ashley Marques.
Verdiktas
„Ateik pažaisti“ – klišinis savo siaubo elementais, bet netipinis dėl kai kurių siužetinės linijos aspektų projektas, kuris peržiūros metu priverčia jaustis pakankamai nejaukiai, tuo pačiu suteikia nors ir vienkartinę, bet visiškai nenuobodžią pramogą.
Filmo anonsas:
