Apie ką mes čia...
Tapusi svarbiausiu žmonijos ginklu kovoje su zombiais, Alisa ir toliau priešinasi piktavalei korporacijai „Umbrella“. Tačiau, pasirodo, visus tuos metus, kadaise buvusi galingiausia visame pasaulyje korporacija slaptai gamino priešnuodį, galintį sunaikinti T virusą ir užbaigti sukeltą apokalipsę. Alisa nedvejodama pasiryžta sugrįžti ten, kur ir prasidėjo visa istorija – į Rakuno miestą.
Kūrinio vidus
„Absoliutus blogis“ – vienas iš mano pirmųjų kompiuterinių žaidimų, kuriuos išbandžiau gavęs savo pirmąjį personalinį kompiuterį, todėl tiek žaidimų serijai, tiek ir filmų frančizei jaučiu nostalgiją. Ir todėl specialiai prieš šio naujojo filmo peržiūrą surengiau namie penkių ankstesnių dalių maratoną, kad galėčiau blaiviai ir suaugusio žmogaus akimis įvertinti kiekvieno filmo potencialą ir jo kokybę. Žinoma, nustebau, kai iš visų penkių filmų didžiausią įspūdį paliko trečioji dalis „Absoliutus blogis: išnykimas“, bet nuo jos beveik neatsiliko pirmoji, 2002 metais išleista juosta ir jos tęsinys pavadinimu „Absoliutus blogis: apokalipsė“. Visi kiti filmai buvo tiesiog kupini veiksmo ir nesąmonių, kurias norisi tiesiog pamiršti.
Jeigu atvirai, tai labai laukiau šio filmo, nes man buvo tiesiog smalsu, kaip gi viskas pasibaigs ir ar filmo kūrėjai sugebėjo pasimokyti iš savo klaidų, kurias jie padarė 2012 metais filme „Absoliutus blogis: atpildas“, dėl kurių jis tapo ne tik blogiausiu frančizės projektu, bet ir vienu blogiausių 2012 metų filmų. Žinoma, finalo mums teko laukti ilgai, net penkerius metus, bet kartais geriau palaukti ir gauti dėmesio vertą produktą, nei paskubomis sukurtą nesąmonę, už kurią po peržiūros norėsis gražinti pinigus ir prakeikti visus tuos, kurie susiję su šiuo projektu. Ir kaip nekeista, filmas nėra toks blogas, kokiu jis gali pasirodyti pasižiūrėjus jo anonsus ar pasiskaičius aprašymus.
Šeštoji dalis nėra vien finaliniu antrosios trilogijos akordu, kurią sudaro 2010 metais pasirodęs filmas „Gyvenimas po mirties“ ir po dvejų metų sukurtas „Atpildas“, bet ir visos, penkiolika metų trunkančios, istorijos finalu, kuris sugrąžino žiūrovus į tą vietą, kurioje prasidėjo visas „Absoliutaus blogio“ veiksmas. Toks kūrėjų sprendimas, žinoma, sukelia šypseną, nes labai primena kitų žymių frančizių pabaigas, kai viskas nukeliama į pradinę veiksmo atsiradimo vietą. Bet tai nėra taip svarbu. Svarbiausia, jog buvo tikrai gerai pasimokyta iš penktosios dalies klaidų ir pabaigai pateikiama visai logiška ir ne tokia kvaila istorija.
Juosta prasideda nuo firminio įvado su paaiškinimais, kurį lydi itin kraupiai atrodančios ateities, kurioje vyksta „Absoliutaus blogio“ veiksmas, vizija. Todėl netgi tie žmonės, kurie nėra labai gerai susipažinę su šia filmų serija arba matę tik kelias dalis, galės per kelias minutes susipažinti su bendra ankstesnių filmų istorija. Geras ėjimas, netgi labai geras, nes toks paaiškinimas leidžia susitelkti į rodomą siužetinę liniją, kad vėliau būtų galima suprasti tam tikrus įvykius. O įvykių čia labai daug. Pradedant nuo kai kurių paslapčių atskleidimo ir užbaigiant pačiais personažais, kurie mus lydėjo daugelį metų beveik kiekvienoje „Absoliutaus blogio“ dalyje. Todėl neneigsiu, bet man labai patiko priežastis, dėl kurios buvo paleistas T virusas, pražudęs beveik visą žmoniją. Tai logiška ir netgi tikroviškai skambanti priežastis, kuri ateityje galbūt taps tikrove. Bet, kaip bebūtų, tai nėra originali idėja, nes ją jau buvome matę kituose projektuose.
Šnekant dar apie siužetą, turiu keletą pastabų dėl bendros istorijos sklandumo. Visgi, filmo kūrėjai nesiryžo paaiškinti, kas atsitiko ankstesnėse dalyse pasirodžiusiems herojams kaip Leonas, Ada Wong ir Džilė Valentain. Ir tai nėra joks siužeto atskleidimas, jeigu kam taip pasirodys. Tiesiog tai vienas didžiausių filmo scenarijaus minusų. Bent jau užsiminti apie jų likimą gi buvo galima. Taip pat kai kurie herojų veiksmai buvo labai nelogiški, net sunkiai suvokiami, bet gi ne „Mančesterį prie jūros“ ėjau žiūrėti, todėl net nesinorėjo gilintis į kai kurias nesąmones, kurių beveik buvo neįmanoma paaiškinti.
Veiksmo šiame filme netrūksta, ypatingai, kai filmas atrodo kaip kompiuterinis žaidimas, todėl bežiūrint filmą netenka nuobodžiauti. O tai sakau todėl, nes jis rimtai atrodo kaip geras kompiuterinis žaidimas. Tik ne toks bukas, kaip penktoji dalis, kuri priminė vieną ilgą misiją, neturinčią jokio tikslo ir prasmės. Čia tų misijų yra žymiai daugiau, kaip ir žymiai daugiau priešų. Gauname ne vien paprastus zombius, bet ir cerberius, skraidančias pabaisas ir netgi visai ne prastai atrodančius mutantus – bosus. Su kiekvienu žingsniu užduotys sunkėja, kas dar labiau laiko įtampoje ir netgi nežinioje. Galima numanyti kaip pasibaigs visa ši istorija ir kas Alisa yra iš tikrųjų, bet visgi kūrėjams pavyko šiek tiek nustebinti su pabaiga ir netgi sukelti nostalgijos jausmą sugrąžinant veiksmą į „Avilį“, kuriame prasidėjo pasaulio pabaiga. Dėl to didelis ačiū.
Herojai filme ne tokie charizmatiški kaip pirmose dalyse, jie nėra išskirtiniai ar tokie, kurie priverstų sirgti už juos, todėl visas veiksmas šįkart buvo uždėtas ant Alisos pečių. Būtent ji vienintelė tempia šią juostą, įnirtingai kovoja su blogiu ir kartu labai lengvai visus kitus palieka užnugaryje. Antagonistai irgi nesistengia pavergti žiūrovų, bet jiems to daryti nereikia, jie tiesiog yra, nes su jais turi kovoti Alisa. Ir jai tas sekasi gerai. Klišiniai dialogai, nuvalkiotos frazės ir, žinoma, situacijos, bet argi mes laukiame iš „Absoliutaus blogio“ genialumo? Čia svarbu brutalus zombių apokalipsės pateikimas ir veiksmas. O to mes gauname su kaupu.
Pabaigai, nes kaip visada nenoriu atskleisti filmo siurprizų, pasakysiu tik tiek, jog juosta sugeba ne tik suteikti gerą pramogą kino salėje, kurioje verta žiūrėti finalinį Alisos susidūrimą su korporacija „Umbrella“, bet ir išgąsdinti, lyg žaistum naujausią „Absoliutais blogio“ žaidimą. Vienareikšmiškai – tai vykusi pabaiga, kuri, tikiuosi, nebus pratęsta dar viename filme. Tiesiog to nereikia, nes viskas pasibaigė taip, kaip turėjo pasibaigti.
Techninė juostos pusė
Iš karto noriu pasakyti, jog finalinis „Absoliutaus blogio“ filmas kainavo vos 40 milijonų dolerių, kas šiais laikais tokio pobūdžio filmams yra išties kuklūs pinigai, todėl kai pasirodys filmo Blu-Ray, norėsiu pasižiūrėti visą papildomą medžiagą, kurioje parodoma kaip buvo kurtas šis filmas. Nes jo kokybė techninės pusės atžvilgiu tempia iki 80-90 milijonų kaip minimum. Visgi studijos „Screen Gems“ vadovybė ir prodiuseriai moka taupyti, kas leidžia jiems jausti pagarbą kaip verslininkams.
Specialieji efektai filme (o jų buvo daug) sukurti gerai. Kai kur, žinoma, sužaista gudriai, kad žiūrovai tik vos kelioms akimirkoms galėtų pamatyti vieną ar kitą bosą iš arti. Toks staigumas akivaizdžiai susijęs su taupymu, bet tai netrukdė bendrai juostos koncepcijai. Šis filmas žiūrėjosi netgi geriau negu blizganti ir pernelyg nušlifuota penktoji dalis. Čia bent jau buvo galima pamatyti sunaikintą pasaulį, Rakuno miestą ir zombius, kurie nuo pirmosios dalies pasirodymo evoliucionavo į kažką didingesnio. Dekoracijos labai geros, kaip ir pats grimas – tiek veikėjų, tiek ir pabaisų.
Dar man paliko įspūdį kameros darbas, kuris ties susišaudymo scenomis ir herojų dvikovomis buvo pateiktas labai energingai, žvaliai ir efektingai. Tuo pačiu ir kraštovaizdžiai atrodė gerai. Vien ko vertas suniokoto Rakuno miesto vaizdas ir zombių armijos iš viršaus. Bet ir tai dar ne viskas. Smurto scenos ir kruvinos akimirkos pateikiamos iš labai vaizdžios perspektyvos, todėl ne veltui ši juosta, kaip ir ankstesnė, gavo griežtą „R“ cenzą.
Muzikinė filmo dalis laiko įtampoje. Gerai, kad filmo kūrėjai sutelkė dėmesį į pirmąsias dalis, todėl galime visos juostos metu girdėti firminius pirmos ir antros dalies skambesius.
Bet ne vien garso takelis prisidėjo prie kraupios atmosferos. Didesnį poveikį padaro garso montažas, kuris toks galingas, jog staigių siaubo scenų metu galima išsigąsti labiau nei kokio nors kokybiško siaubo filmo peržiūroje. Tai mane nustebino, todėl filmą rekomenduočiau net ir siaubo žanro gerbėjams. Vien dėl kelių „Siaubo šuoklių“ verta įvertinti Paulo W. S. Andersono juostą.
Vaizdo montažas neblogas. Istorija nuosekli, nenuobodžiai pateikta ir žiūrisi maloniai. Kaip tokio stiliaus filmams, tai visai geras vaizdas.
Aktorių kolektyvinis darbas
Milla Jovovich, kuri penkiolika metų atlieka beveik vieną ir tą patį vaidmenį, visai neblogai susidoroja su juo ir dabar. Daug iš jos vaidybos tikėtis nereikia, bet visumoje ji puikiai pritampa prie kiekvienos filme rodomos scenos. Gaila, kad jos jau turbūt daugiau nepamatysime Alisos vaidmenyje.
Antraplanių herojų kaip Kler Redfield, Veskeris ir daktaras Aizekas atlikėjai Ali Larter, Shawnas Robertas bei Ianas Glenas pasirodo lygiai taip pat, kaip ir anksčiau. Trūksta charizmos, bet jie visi savo vietose, o kas svarbiausia, nė vienas iš jų neerzina akių.
Užtat kiti aktoriai, kurių herojai visiškai neatsiskleidė, tiesiog iššvaistė savo laiką ir galbūt talentą pasirodydami šiame filme. Ir kalbu apie visai charizmatišką Ruby Rose ir Pietų Amerikos serialų dievaitį Williamą Levy. Apie kitus net nesinori kalbėti. Pilki ir neįdomūs pasirodymai.
Verdiktas
„Absoliutus blogis: pabaiga“ – nedarantis gėdos 2002 metais prasidėjusios kino frančizės, paremtos populiariais kompiuteriniais žaidimais, finalas, kuriame galiausiai atverčiamos visos kortos, atskleidžiančios tiesą apie pagrindinę heroję ir jos tikslą. Užtat didžiausiu juostos koziriu tampa patraukli akims vizuali pusė, įtraukianti siužetinė linija, prilygstanti kai kuriems serijos žaidimams, ir neleidžiantis kino salėje nuobodžiauti veiksmas, pagardintas kokybiškais siaubo elementais.
Filmo anonsas:
