Joje lietuvių kino kūrėjai atsargiai nubraukia istorijos dulkes nuo šiurpios 1992-ųjų vasario 25-osios nakties. Filmo kūrėjai į tragedijos vietą keliauja po dviejų dešimtmečių. Tačiau ne tam, kad vėl į dienos šviesą iškeltų širdį draskančias juodas istorijos dėmes, o mėgina rasti atsakymą, kodėl dvi greta gyvenančias tautas armėnus ir azerbaidžaniečius vienija ne brolybė, o kruvini konfliktai.
Dokumentinės realybės dramos „Begalinis koridorius“ režisierius Mindaugas Urbonavičius prieš šį pokalbį paprašo, kad interviu vyktų ne apie politiką, o apie žmones, apie istoriją, kurios nevalia nubraukti į paraštes, bet ne apie „didvyrius“, perbraižančius geografinius žemėlapius ir nulemiančius nekaltų tautų likimus. „Karą paskelbia politikai, bet jame miršta paprasti žmonės“, - atsidūsta pastaraisiais metais ne vieno kare sudaužyto likimo metraštininkas.
- „Begalinis koridorius“ unikalus tuo, kad jo kūrėjams pavyko pakalbinti abi kruvino konflikto puses. Ar po dvidešimties metų skausmas ir pyktis mažesnis?
- Laikas pajėgus užgydyti ne visas žaizdas. Konflikto zonoje krauju aplaistyta beveik kiekviena šeima, todėl vietos žmonėms nelengva ne tik leistis į prisiminimus, sunkiausia užmiršti nužudytus ar dingusius be žinios artimuosius. Juk kraupi ataka prasidėjo visai netikėtai. Galiausiai, juk karas pasiveja ir išlikusiuosius. Vieni žūva, o kiti jį pasmerkti kęsti visą gyvenimą. Savo prisiminimuose, sapnuose, košmaruose....
- Kaip pavyko prisibelsti ne tik į aukų namų duris, bet ir į jų širdis?
- Jų kultūroje nepriimta atvirauti, o į nelaisvę patekusių moterų vyrai draudžia joms apie tai pasakoti, nes tai – didelė gėda. Užsienio žurnalistams sunkiai sekasi vietinius prakalbinti. Mums labai padėjo tai, kad mes šnekame rusiškai, turime panašią šalies istoriją, tad lengviau radome bendrą kalbą ir mums pasisekė užfiksuoti neįtikėtinų pasakojimų.
- Ar religiniai skirtumai, turint omenyje, kad dabartinėje Azarbaidžiano teritorijoje gyvena virš 96-ių procentų Islamą propaguojančių žmonių, netapo neįveikiama kertimi tiek gilinantis į košmariškus 92-ųjų vasario įvykius, tiek siekiant pažvelgti į šių žmonių pasąmonę?
- Iš karto norėčiau pabrėžti, kad Azerbaidžanas yra labai tolerantiška šalis, kurioje puikiai sugyvena visos pagrindinės bendruomenės ir konfesijos. Nė karto nematėme, kad skirtinga religija trukdytų rasti kalbą greta gyvenantiems žmonėms. Apkeliavę visą šalį ir būdami krikščionys buvome sutikti labai svetingai. Nepajutome, kad dėl religinių įsitikinimų su mumis būtų elgiamasi kaip nors kitaip... Kartą vietos policijos vadas, susidomėjęs, ką filmuojame jo valdomoje teritorijoje, ėmė griežtai kamantinėti mus, bet, kai papasakojome, apie ką bus kino juosta, tvirto stoto vyras pats susigraudino, ėmė traukti šeimos nuotraukas ir leistis į prisiminimus. Pokalbis užtruko geras pora valandų. O išeidamas jis pasakė, kad jeigu tik mums prireiks kokios pagalbos, ar pateksime į bėdą, jis atskubės pirmas.
- Ką filmavimo komandai atskleidė 92-ųjų atakos organizatoriai, šiandien užimantys aukštus politinius postus?
- Jie turi savo tiesą, kas įvyko tą lemtingąją vasario 25-osios naktį ir savo teisumu neabejoja visus tuos dešimtmečius. Už Chodžaly žudynes atsakingieji teigia atlikę valymą nuo banditų. Nors Maskva visaip gynėsi, kad jokių įsakymų nedavė.
- Dokumentinė juosta „Begalinis koridorius“ suvienijo net penkiolikos valstybių kino kūrėjus bei karo žurnalistus ir pareikalavo beveik ketverių metų darbo. Nuolatinio grįžimo prie skausmo, prie nelaimės vietos, prie kraupios istorijos. Ar iš arti pažvelgus į tikrąjį karo veidą, radote atsakymą, kodėl jie apskritai kyla?
- Joks karas savo esme neturi žmogiško veido. Aš pabandžiau dviejų ilgus šimtmečius gyvenusių tautų santykiuose rasti konflikto užuomazgų su viltimi, jog Pietų Kaukazo kaimynai galų gale gali susitaikyti. Gebėjimas tautoms gyventi santarvėje su kitais papročiais, religija, kita savo vystymosi raida yra bendražmogiškas ir labai svarbus net tiems, kurie gyvena toli nuo karinių konfliktų zonų.
- Filme nekalbate apie karo priežastis, nesileidžiate į politines peripetijas, o viską atskleidžiate per žmogiškas dramas. Ar įmanoma išlikti objektyviu, kai žvelgi tik į skausmą ir neneri gilyn?
- Žinote, aš noriu žvelgti plačiau, ne tik į politinės įtakos dalybas. Tai, kas įvyko, buvo ne politika, o nusikaltimas prieš žmogiškumą. Tačiau pasikartosiu, ne armėnai ir azerbaidžaniečiai tą naktį surėmė ginklus, o tik grupė nusikaltėlių žudė taikius gyventojus.
- Šios tautos jau yra pasirašiusios karinių paliaubų sutartį. Nors kvepia taika, ar ji tikrai juntama tarp šių tautų?
- Kol kas tai labai trapus jausmas, kurį į šipulius gali sudaužyti bet koks neatsargus skambesnis žodis ar interpretacija. Įžiebti kibirkščiai reikia labai nedaug, ką, beje, matome iš pastarojo skandalo, kurį užvirė neapgalvotas dviejų Lietuvos diplomatų dialogas. Neapgalvotos frazės, nepasvertos su logika prasilenkiančios mintys ir štai rezultatas – tarptautinis triukšmas taip nenaudingas mūsų šaliai.
- Ar manote, kad nekorektiškas tonas net neformaliuose pokalbiuose gali tapti skaudžių pasekmių priežastimi – tautų nesantaikos, nepagarbos ir ilgus metus kaupiamų nuoskaudų?
- Deja, diplomatiniuose santykiuose jautrios visos stygos.
- Kokios patirties pasisėmė visa filmavimo grupė, užsibrėžusi tikslą Europai ir pasauliui atskleisti tikrąjį Chodžaly tragedijos mastą?
- Pirmiausia, visi išmokome tolerancijos.
