Paauglė siaubingai perkreiptu veidu sėdi lovoje ir stipria srove vemia žalią masę kunigui į veidą. Tuomet seka siaubinga keiksmų tirada, ir mergaitė patvirtina tai, ką mes jau ir taip supratome: ją apsėdo Šėtonas. Siužetui rutuliojantis toliau, filmas nėra labai sudėtingas ar įmantrus, tačiau scenos tikrai daro didžiulį poveikį. Juk, kaip ten bebūtų, „Egzorcisto“ kulminacinės akimirkos yra vienos baisiausių ir nuostabiausiai suvaidintų per visą siaubo filmų istoriją, rašoma independent.co.uk
Kiekvienais metais artėjant Helovinui, kai Holivudas mėgina užpildyti spragą tarp vasaros ir kalėdinių filmų šeimai, priversdamas žiūrovus klykti iš siaubo, prisimenamas šis 1973 metų Williamo Friedkino šedevras. Žiūrint į 360 laipsnių besisukančią galvą ir drebančią lovą, kartais labai lengva tokį filmą palaikyti per daug paprastu ir nesubtiliu. Kartais jis net balansuoja ant parodijos ribos, tačiau atidžiau įsižiūrėjus ateina suvokimas, kad tai meistriškai sukurtas filmas. Ir būtent todėl jis iki šiol žmonėms kelia tokią baimę.
Prieš dešimt metų sukurtas dokumentinis filmas apie tai, kas vyko už kadro filmuojant šią juostą Džordžtaune ir Niujorke. Nestabilia rankine kamera nufilmuoti kadrai 37 metus gulėjo kinematografo Oweno Roizmano garaže. Jis buvo vienas iš pretendentų gauti geriausio kinematografo „Oskarą“ (iš viso „Egzorcistas“ buvo nominuotas dešimtyje kategorijų).
Roizmano trumpas filmas atskleidžia du bene svarbiausius veiksnius, kodėl šis filmas yra toks sėkmingas. Pirma, tai didžiulės pastangos, kurias įdėjo W. Friedkino techninė komanda. Juk kalbame apie laiką, kuomet iki kompiuterinės grafikos atsiradimo dar buvo likę daugybė laiko, o jiems reikėjo sukurti ypatingus specialiuosius efektus, nuo kurių itin priklauso filmo paliekamas įspūdis. Antra, buvo priimtas labai gudrus sprendimas suteikti filmui tarsi slapta kamera nufilmuoto vaizdo įspūdį, o vėliau tai padarė įtaką dešimtims kitų siaubo filmų, tokių kaip „Projektas: Bleiro ragana“ ar „Paranormalūs reiškiniai“.
Be vieno ar kito iš šių veiksnių filmas, sukurtas pagal Williamo Peterio Blatty romaną, galėjo tapti tiesiog eiline katastrofa. Nors iš pradžių jis buvo paremtas realaus gyvenimo pasakojimu, kartais jis atrodo toks tamsus, o jo dialogai – tokie ekstravagantiški, kad kiek labiau stilizuotas filmavimo procesas galėjo tapti tiesiog komišku.
„Šis filmas tiesiog meldė leisti jam žlugti, – neseniai pasakojo W. Friedkinas. – Jeigu būtume žengę bent vieną neteisingą žingsnį, galėjome labai lengvai tapti pajuokos objektu.“
Visgi filmas pavyko labai įtikinamas. Komercine prasme pasakojimas apie Regan – paauglę, kurią žaidžiančią su dvasių iškvietimo lenta apsėda velnias – „Warner Brothers“ kino studijai uždirbo beveik pusę milijardo JAV dolerių. O pirminis filmo biudžetas anuomet buvo milžiniškas ir siekė 10 mln. JAV dolerių.
Menine prasme ši juosta turėjo didžiulės įtakos W. Friedkino – gana apsėsto ir dažnai sudėtingo žmogaus, kuris „Egzorcistą“ kūrė tarsi, švelniai tariant, pamišęs diktatorius, vykstantis į karą, – karjerai.
Dokumentiniame filme pasakojama, kad kartais prieš pradėdadas filmuoti F. Friedkinas mėgdavo pašaudyti, kad aktoriai atrodytų išsigandę. Kartais skeldavo aktoriams antausį, kad jie atrodytų pikti. Dėl tokios režisieriaus taktikos Regan motiną suvaidinusi Ellen Burstyn jį vadino „maniaku“. Taip pat prieš filmuojant kiekvieną kadrą režisierius liepdavo per garsiakalbius leisti siaubą keliančią muziką.
W. Friedkinas taip pat reikalavo, kad visa filmavimo aikštelė būtų šaldoma, kad žiūrovai galėtų matyti, kaip egzorcizmo scenoje veikėjams iš burnos sklinda garai. „Šiais laikais tai padaryti būtų vieni juokai, ar ne? – sakė režisierius. – Šiandien jie gali jus įtikinti, kad „Titanikas“ skęsta.“
Tačiau anuomet tai buvo be galo brangi ir nepatogi misija. O. Roizmano dokumentiniame filme matyti, kaip filmavimo komandos nariai vaikšto vilkėdami slidininko striukes, o E. Burstyn ir Linda Blair, už savo vaidmenį gavusi „Auksinį gaublį“, iš šalčio šniurkščioja nosimis.
Taip pat iš šio dokumentinio filmo sužinome, kokie „netechnologiški“ buvo kiti „Egzorcisto“ specialieji efektai. Ir kaip stebėtina tai, jog jie visi ekrane atrodo labai įtikinami. Garsioji scena, kurioje Regan apsuka galvą 360 laipsnių, pavyzdžiui, buvo filmuojama panaudojant realaus dydžio guminę aktorės lėlę. Dienos šviesoje ta lėlė atrodo apgailėtinai dirbtinė: O. Roizmano užfiksuotuose kadruose matyti, kaip L. Blair žaidžia su ta lėle. Strategiškai apšviesta ši lėlė atrodė be galo reali.
O kalbant apie sceną, kurioje paauglė apvemia kunigą, prie L. Blair smakro lipnia juosta buvo pritvirtintas tam tikras dirbtinis prietaisas, iš jo buvo leidžiama žalio skysčio srovė. Beje, ta žalia masė – žirnelių sriuba ir košė.
Šiais laikais daugelį kitų W. Friedkino metodų galėtume laikyti be galo pasenusiais. Norėdamas filmuoti scenas tam tikru kampu (anuomet dar nebuvo nešiojamų kamerų), jis nurodė techniniam personalui pastatyti daugybę skriemulių ir prikabinėti lynų, ant kurių operatorius kabėdavo. O tam, kad lova, kurioje didžiąją antrosios filmo pusės dalį Regan sėdi, siaubingai kratytųsi, jo komanda turėjo sukurti specialų mechanizmą, kurį už kadro valdė keturi vyrai.
„Matydama visa tai, kas vyko anuomet, prisiminiau tai, ką sakome jau daugybė metų: kad tai yra vienas magiškiausių kada nors nufilmuotų filmų, – per dokumentinio filmo pristatymą Niujorke sakė L. Blair, kuriai buvo 13 metų, kai ji nusifilmavo „Egzorciste“. – Tai, ką padarė W. Friedkinas filmavimo aikštelėje, buvo magiška. Aš visuomet tai kartoju žmonėms. Tiesiog nėra kito žodžio, kuriuo būtų galima tai apibūdinti.“
Labai daug prie filmo sėkmės prisidėjo ir L. Blair vaidyba. Pagyrų verta vien jau jos kantrybė, kurios reikėjo išsidėti tas visas valandas, kol buvo kuriamas dažnai nepatogus grimas. Tai pat neįtikėtina, kaip L. Blair išdykauja beveik iki pat kameros įjungimo. Tiesiog nuostabu, kaip ji sugebėdavo tiesiog įjungti ir išjungti savo personažą ir kaip puikiai jį suvaidino.
Šiandien aktorė pripažįsta, kad W. Friedkinas tikrai smarkiai rizikavo savo karjera, nusprendęs filmuoti juostą, kuri itin priklausė nuo mažo vaiko. Juk tam reikėjo nesibaigiančios kantrybės. „Kartais aš nenorėdavau kažko daryti. Ir jam tekdavo iš to sukurti žaidimą. Arba jis pasiūlydavo man ką nors mainais. „Gal norėtum šokoladinio pyrago? – sakydavo jis. – Jeigu pabaigsime, tuomet galėsi jo gauti“. Ir tai suveikdavo.“
Didžiulės kantrybės prireikė ir dėl siaubingų „Egzorcisto“ garso efektų. Pavyzdžiui, filmo siužetui besirutuliojant, Regan balsas virsta tam tikra įmantria kakofonija. Pasirodo, kad kai kuriuos garsus skleidė pati L. Blair, o kitais atvejais scenas įgarsindavo Mercedes McCambridge. Tačiau didelę dalį garsų sudaro šimtai įvairių garso įrašų, įskaitant kvaksinčių medvarlių ar zvimbiančių kamanių.
„Mes su Billy (W. Friedkinas) daug diskutavome prieš filmavimą, – pasakojo už garsą atsakingas Chrisas Newmanas. – Didžiausia problema buvo ta, kad nebuvo kažkokio bendrai priimto standarto, kaip turėtų skambėti Šėtono balsas. Galima buvo klausti, pavyzdžiui, „koks yra blogas žmogus?“ ir kas nors sakytų „Hitleris“, tačiau juk negali Šėtonui suteikti vokišką akcentą. Galiausiai Billy rado knygą ir man parodė Jeronimo Boscho paveikslą „Žemiškųjų malonumų sodas“. Ir jis man parodė pirštu į daugybę tų mažų veikėjų ir pasakė: „Štai kaip turi skambėti Šėtono balsas“. Tai, ką mes galiausiai sukūrėme, manau, taip ir skambėjo.“
„Egzorcistas“ yra apipintas tikromis legendomis. Teigiama, kad filmavimo metu veikė kažkoks prakeiksmas: filmavimo metu kilo paslaptingas gaisras, o per filmavimo darbus iš viso mirė devyni žmonės. Vienu metu kunigas Tomas Berminghamas, kuris buvo techninis W. Friedkino konsultantas, net sutiko (komandos paprašytas) atlikti specialią ceremoniją ir apvalyti filmavimo aikštelę nuo blogųjų dvasių įtakos.
Filmas tikrai pareikalavo nemažai kančių. E. Burstyn ir L. Blair po to viso kratymo mechaninėje lovoje dar ilgai kankinosi dėl nugaros problemų. Vienas kaskadininkas taip pat buvo smarkiai sužalotas, kuomet buvo vaidinama paskutinė scena ir jam teko ristis 90 laiptelių. Galiausiai daugybė kūrybinės komandos narių buvo atleista arba patys išėjo, nebegalėdami dirbti su W. Friedkinu.
„Mane ir Billy siejo ryšys, todėl jo nebijojau, – sakė O. Roizmanas. – Tačiau daug žmonių jo bijojo. Jis nemažai jų atleido, o ir nemažai jų patys išėjo. Pavyzdžiui, grimeris Dickas Smithas išėjo net tris kartus. Ir kaskart Billy įkalbėjo jį sugrįžti. Jis gali būti žavingiausias vyrukas pasaulyje, jeigu to nori. Tačiau taip pat gali būti ir didžiausias šizofrenikas. Tikrai tai žinau. Baisiai malonus vieną akimirką, ir siaubingai tulžingas kitą.“
Kunigai jau šimtus metų panašiai kalba apie Šėtoną. Būtent W. Friedkino gebėjimas perimti ūmaus Šėtono, kurį mėgino pavaizduoti, būdo savybes ir padėjo jam sukurti didžiulį siaubą keliantį kino šedevrą.
