E. Vėlyvis išgarsėjo festivalyje AXX pristatytais darbais: „Matvaju“, „Mazgas“ ir „Zero“. Režisieriaus pasirinktas kelias – šokiruoti netgi visko mačiusius žiūrovus, kalbėti apie aktualias problemas necenzūruotai, gal net per daug agresyviai. Pasirodo, būtent to publika ir trokšta. Paskutinį kūrėjo darbą „Zero II“ matė beveik kas šeštas lietuvis.
Seksas, pinigai, purvas, adrenalinas, greitis – tai visa, ko reikia, kad produktas patiktų masėms ir bandytų gauti pelno. O populiariausi Lietuvos aktoriai ir autoironiškas juodasis humoras filmui padėjo tapti masinės kultūros preke. Kita vertus, pats kūrinys nagrinėja masinės kultūros reiškinius.
– VDA esate baigęs tapybą. Tai gana statiška meno sritis, neturinti nieko bendra su montažu. Ji labiau atspindi tam tikrą gyvenimo akimirką ir yra ganėtinai uždara laiko prasme. Kino filmų pagrindas, priešingai, yra judesys ir laikas. Tad kodėl tapybą iškeitėte į režisūrą? Neužteko erdvės saviraiškai?
– Nežinau, kodėl režisūra, kaip ir nežinau, kodėl man labiau patinka lietuviška silkė, o ne ukrainietiški barščiai. Manau, kad taip tiesiog susiklostė aplinkybės.
Kinas iš prigimties yra sintetinis menas, jungiantis savyje beveik visas kūrybos sritis. Bet tapyba, kaip pasaulio pažinimo priemonė, vis dėlto laikytina žymiai stipresniu įrankiu. Ji veikia akimirksniu ir stipriai, tam poveikiui pasireikšti nereikalingas laikas.
Tapybos darbą beveik nuo A iki Ž kuria vienas žmogus. Jis pats ieško, pažįsta, supranta ir perteikia idėją. O kinas yra kolektyvinis darbas ir tai sukelia tam tikrų kliūčių įgyvendinant sumanymą, savitą viziją. Abu šie menai kūrėjui suteikia skirtingas patirtis, nes jų raiškos priemonės nevienodos: kine – montažas ir garso takelis, tapyboje – formos ir spalvų santykiai.
Ko aš siekiu? Tik naudos, nes esu, kaip ir daugelis, tipinis menkysta.
O geriausia erdvė mano agresyvios prigimties saviraiškai – dantų kolekcionavimas.
– Gyvenimas jūsų filmuose – necenzūruotas. Kam apskritai reikalinga tikrovės bjaurastis meno kūriniuose? Kokia prasmė atvirai rodyti vulgarumą, brutalumą ir žiaurumą?
– Aš tik bandau fantazuoti ir kopijuoti tikrovę. Klausimo „kam apskritai tai reikalinga“ nekeliu, nes tai ne mano reikalas. Man patinka kraujas, nupjautos kūno dalys, sulaužyti kaulai ir seksualios merginos smegenys ant „kregždės“ kapoto. Jeigu darai tai, kas tau patinka, ir atlieki darbą su meile, tai rezultatai būna išties neblogi. Tik išlieka rizika būti pavadintam psichikos ligoniu. Todėl gerai pasvarstykite prieš imdamiesi daryti tai, ką mėgstate...
O atviro vulgarumo ir brutalumo rodymo prasmė, manau, ir yra vulgarumo bei brutalumo išviešinimas.
– Kokio „Zero“ ir „Zero II“ poveikio žiūrovui tikėjotės?
– Įvairaus. Ir, kaip matau, mano nuojauta pasitvirtino.
– Kokios, jūsų manymu, yra tikrosios šiandienos gyvenimo spalvos? – Visos vaivorykštės spalvos. Bet dominuoja žydra.
– Kodėl savo kūryboje pasirinkote būtent miesto gatvės gyvenimą? Kas jums yra miestas ir ką jis duoda žmogui (arba atima)?
– Miestą pasirinkau todėl, kad jame patogiau filmuoti. Čia gyvena dauguma kūrybinės ir gamybos komandos narių. Važiuodamas filmuoti į užmiestį, gaišti laiką, reiškia, prarandi pinigus.
Mieste randu eismo kamščius, bjaurų orą, eiles prie kasų „Akropolyje“ ir teatrą, į kurį nevaikštau. O prarandu pinigus, mokėdamas „nenormalias“ sumas už buto nuomą ir dyzelinį kurą.
– Kaip vertinate dabartinį gyvenimo tempą?
– Aš stengiuosi visai atsikratyti šios kvailos ydos. Ar įsivaizduojate žmogų, kuris sugeba gyventi nemoralizuodamas? (Vertės nustatymas, manau, tiesiogiai susijęs su moraline pozicija.) Tai tikra palaima... Pasaulis nėra nei geras, nei blogas, jis yra toks, koks yra. Mes patys gebame jį sugadinti vertindami...
– Ar gali kinas padaryti žmones geresnius, išmintingesnius?– Jeigu bažnyčia ir politikai nepadaro žmonių geresnių, tauresnių, išmintingesnių, tai kinas juo labiau to nenuveiks. Jo, kaip ir kitų meno šakų, funkcija yra kelti klausimus: „Kas mes? Iš kur mes? Kodėl esame?“
– Daugybė žmonių aukština europietiškus (vadinamuosius elitinius) filmus ir laiko Holivudą popkultūros produktų gamykla. Bet ar kinematografija nėra iš prigimties pramoginė? Ar „svaigimas“ dėl vadinamojo elitinio kino nėra paprasčiausias snobizmas?
– Kinas gimė kaip mokslinis eksperimentas. Išpopuliarėjo kaip pramoga, mat ėmė konkuruoti su savaitgalio pasivažinėjimais dviračiais. Tik vėliau jis buvo suvoktas ir pripažintas kaip meno šaka, žmogaus ir gamtos pažinimo įrankis.
Man svetimas snobizmas, todėl aš nelabai suprantu šio „nukrypimo“. Visi mes turime trūkumų...
– Kokia jūsų nuomonė apie lietuvišką kiną ir jo analizuojamas problemas? Kokios jo perspektyvos užsienio rinkose?
– Jokių perspektyvų. Nes svarstomos problemos net patiems lietuviams neįdomios, tai ką jau šnekėti apie užsienio rinkas. Kai imsime natūraliai kalbėti apie savus ir sau, tada atsiras tikimybė, kad tas aktualumas bus artimas ir kitiems. Kol kas mes tik demonstruojame fasadą, stengiamės atrodyti įdomūs – ne tokie, kokie esame, o tokie, kokius norėtume, kad mus matytų. Iš visų šių pastangų kyla noras bet kokia kaina atrodyti gražesniems ir geresniems nei iš tiesų. Tai liečia ne tik kino industriją, bet ir visas kitas sritis.
– Menas ir komercija – kodėl menininkai bijo sujungti šiuos dalykus? Ar komercija tikrai pražudo meniškumą?
– Aš nebijau nieko sujungti, atjungti, perjungti ir pan. Negirdėjau, kad kas numirtų nuo komercinio, o atgimtų nuo „meniško“ kino.
Kiekvienas kūrinys turi savų žiūrovų, mat pastaruosius patraukia žanro, temos ar paskirties savitumas. Bet ar kiekvienas kūrinys yra menas? Aš nežinau, kaip apibrėžti ribą, kurią peržengęs kūrinys tampa menu, todėl ir neišmanau, kas yra menas. Taip pat nepažįstu nei vieno žmogaus, kuris nutuoktų, kas tai per daiktas. Teko tik girdėti abstrakčių svaičiojimų apie meną, bet nieko daugiau.
– Viename interviu esate minėjęs, kad norėtumėte bendradarbiauti su J. Bačkiu, D. Grybauskaite ir Dalai Lama. Kokį filmą kurtumėte su D. Grybauskaite?
– Žinoma, gerą filmą. Jos ekscelencija D. Grybauskaitė turi vieną didžiausių reitingų iš visų mūsų šalies įžymybių. Gaila, kad ji žinoma tik labai ribotoje terpėje. Šiaip ar taip, Lietuvoje filmas su prezidente į kino sales suviliotų daug žiūrovų. Manau, kad juosta būtų labai populiari ir komerciškai sėkminga.
