Tad sveiki sugrįžę į pasaką!
Filmas – š… Šis filmas yra išbandymas. Tiesiogine prasme, išsėdėti „Broliuose Grimuose“ iki galo bus išbandymas tiems, kurie filmą vertina kaip vizualaus meno kūrinį, visada atkreipia dėmesį į režisūrinių sprendimų atitikimą scenarijui, aktorių charakteristikų vystymą, juostos reikšmių lauko „pasidavimą“ interpretacijai, analizei.
Perkeltine prasme, „Broliai Grimai“ yra išbandymas visiems – ar dar mokame grįžti į pasaką? Juk daugeliui paskutinė pasaka girdėta dar tais laikais, kuriais prasidėjo ir veiksmas filme: „Vieną kartą, seniai seniai...“
„Broliai Grimai“ – menkavertis filmas. Kino kritikai jį mala į miltus be jokių skrupulų: „režisierius apžiojo daugiau, nei galėjo sukramtyti“, „iškastruota pasaka“, „juostoje per daug grimo ir per mažai Grimų“, „tai – toks pasakų šiukšlynas, kokiu net neturėjo teisės būti“, „filmas per daug nuobodus vaikams ir per kvailas suaugusiems“, „kuriant filmą vietomis tikriausiai susikeitė režisierius ir meno režisierius“, ir t.t.
Tačiau pamirštama viena – pasakoms turi būti atlaidus. Jos baugina arba žavi, verčia abejoti jomis, netikėti, tačiau dažnai įtraukia, užburia.
„Brolių Grimų“ pasirodymas yra ne pavienis reiškinys, o tendencija. Pasaulyje, persisotinusiame smurto, sekso ir panašiomis juodomis scenomis, vis stiprėja naivumo srovė. Žmonės linksta prie literatūros apie tyrus jausmus, stebuklus, paprastų, kasdienių dalykų grožį, realybės paslaptingumą, romantiką.
Visa tai yra šalia – šilto obuolių pyrago kvape, sulytos boružės taškučiuose, knygos puslapiuose, senos močiutės spintos girgždesy. Dalis yra ir „Broliuose Grimuose“.
Žudikas sausainių žmogelis. „Broliai Grimai“ – labai gražus filmas. Su neišbrendamu mišku, vaikščiojančiais medžiais, kelią žinančia rupūže, miegančia gražuole, dangų remiančiu bokštu, ir pan. Beveik toks pat gražus kaip M.Forsterio „Niekados šalies beieškant“ arba T.Burtono „Mano gyvenimo žuvis“.
Visi šie filmai tarsi įtikinėjo, kad pasaka – šalia. Kad laimingesni yra tie, kurie viena koja moka būti realybėje, o kita – pasakų šalyje. Nepamirštamas kadras, kai „Niekados šalies beieškant“ Jonny Deppo herojus praveria savo miegamojo duris ir įžengia į švytinčią spalvotą pievą, o jo žmona – į paprastą tamsų kambarėlį dulkėtomis grindimis.
Tačiau minėtose juostoje buvo užčiuoptas itin subtilus pasakos realybėje (o gal – realybės pasakoje?) pulsas. Herojai skausmingai išgyvendavo tai, kas pasakose baigdavosi nepajudinamu „ilgai ir laimingai gyveno“, o realybėje įskildavo ir sutrupėdavo į šukes. Bet pasaka personažams (kartu ir žiūrovams) įskiepydavo tikėjimą.
Tokio tikslo nekėlė sau „Brolių Grimų“ režisierius. Įmurkdyti visus į pasakas iki ausų – štai tikriausiai ko siekta.
Galbūt todėl tiek dėmesio juostoje skirta vizualumui (dėl ko ir pasipylė kritikų priekaištai): įvairių pasakų samplaika, iki tobulybės nudailintas kiekvienas kadras ir panaudotų simbolių (varnos, karstai, šukės, vaikus ryjantis arklys, sausainių žmogeliukas – žudikas) beskonybė visgi neatgrasė nuo minties, kad tokios pasakos tikriausiai ir yra – paslaptingos, nesuvokiamos ir nepaklūstančios logikai.
Stebuklingos pupos. Logika nesiremta ir kuriant personažų charakterius. Svarbiausi jų – broliukai Grimai, su tikraisiais pasakų autoriais, turintys panašumų tik toj srity, kad, kaip ir jie, rinko ir užrašinėjo kaimuose pasakas.
Pats pirmasis filmo kadras ryškiausiai charakterizuoja broliukus: vienas – kvailiukas, naivuolis, parduodantis karvę už saują sušalusių „stebuklingų“ pupų. Antrasis (M.Damonas) – sveiko proto, suktas, tvirtai stovintis ant žemės jaunuolis, nesileidžiantis į jokias kalbas apie pasakų tikrumą. Jo vaidmeniu tarsi įkūnijamas visas suaugusiųjų skepticizmas pasakų atžvilgiu.
Broliukų apsauginiai šarvai buvo butaforiniai, kaip ir jų tikėjimas antgamtinėmis pabaisomis – juk jie „žudė“ tai, ką patys sukurdavo. Tik keista, kaip prie to prisidėdavo pasakomis tikintis Džeikas.
Filme neužfiksuotas joks broliukų emocinis ar psichologinis lūžis, kai jie įsitikina, jog egzistuoja ne tik jų sukurtos pabaisos. Jie ir toliau keičiasi lėkštais juokeliais, broliškais apsibarimais bei tarp jų išdygusios merginos, a la Ksena, nepasidalijimu. Juostos pabaigoje jie tampa herojais ir išlemena neįtikinantį moralą: „Pasaka nesibaigė. Ji tęsiasi. Mes visi joje gyvenam. Ir galim jai sugalvot laimingą pabaigą“.
Kiek stipresnis Monicos Bellucci personažas – ledinio žvilgsnio moteris, pamišusi dėl amžino grožio. Nors jos pastangos išsaugoti jaunystę dūžta kaip veidrodis bokšte, nepaaiškinamus filmo scenarijaus vingius dalinai pateisina pasakų stilistika. Juk pasakose irgi neišaiškėdavo vienokio ar kitokio personažo elgesio motyvacija, susiklosčiusių aplinkybių priežastingumas.
Paraštėje. Šįkart DELFI net nepateiks filmo (režisieriaus darbo, aktorių meistriškumo, siužeto) įvertinimų. Nes tie, kurie eis į „brolius Grimus“ kaip į meninį filmą su menine verte, - nusivils. O tie, kurie eis į jį kaip į pasaką – į pasaką ir pateks.
Skanaus kino!