Patyrę „cosplayeriai“ žiemos metu nesnaudžia ir jau siuva, lipdo, konstruoja kostiumus, su kuriais lips į sceną pademonstruoti savo mėgstamą personažą. Žiūrovams belieka aikčioti ir stebėtis, kas ir kaip tai pagamino.
Hobis sujungiantis statybines medžiagas ir makiažą
„Tai yra be galo platus, be galo atviras hobis, ir kiekvienam jis reiškia kažką skirtingo, kiekvienas pasiima ir susikuria pats tą hobio terpę, kuri jam labiausiai tinka, ir štai tada jis būna cosplayeriu,“ – sako viena garsiausių Lietuvos „cosplayerių“ ir „Cosplay“ konkurso koordinatorė Ingė Štalytė, bendruomenei geriau žinoma Dulcinea slapyvardžiu.
Paprastai „cosplayeris“ kostiumą nuo pat pradžios iki galo gaminasi pats. Tam prireikia pačių įvairiausių įgūdžių. Dažnai kostiumo autoriui prireikia išmokti daryti makiažą, formuoti šukuoseną, siūti, siuvinėti, daryti iškarpas. Kartais prireikia net elektronikos žinių, kuomet kostiumą nusprendžiama pagyvinti LED lemputėmis.
Gaminant kostiumą dažnai gali kilti klausimų, kaip pasidaryti vieną ar kitą detalę, todėl geriausias draugas yra internetas ir raktažodžiai anglų kalba. „Cosplayerių“ meistrai taip pat noriai dalinasi informacija asmeniškai, tad tik nuo paties kūrėjo priklauso, kiek gerą kostiumą jis nori pagaminti.
Kur ieškoti medžiagų? „Cosplayeriai“ neįsivaizduoja kostiumo kūrimo be audinių, statybinių prekių ir rankdarbių parduotuvių. Be įgūdžių, kurių galima išmokti, praverstų ir tokios asmeninės savybės, kaip kruopštumas, kantrybė, pedantiškumas ir, žinoma, svarbiausia – draugiškumas.
Kas svarbiau – laikas ar pinigai?
"Cosplay" konkurso žiūrovai dažnai nė neįtaria, kiek laiko užtrunka pagaminti kostiumą, o kur dar finansai, skiriami medžiagoms ir konkursams... Vis dėlto, kostiumo kūrimo laikas yra visiškai individualus reikalas, priklausantis ir nuo kostiumo sudėtingumo, turimų įgūdžių, darbo sąlygų, finansų. Jei kostiumas yra tik maudymosi kostiumėlio tipo, jį galima pagaminti vos per dieną.
Tačiau sudėtingą kostiumą sudarytą iš didžiulių šarvų gali trukti pagaminti ir visus metus. Kiek kainuoja pasigaminti kostiumą? „Nuo 0 iki begalybės“ – atsako I. Štalytė – „priklauso nuo kostiumo ir paties "cosplayerio" norų. Dažnai tai, kas yra pigiau – truks daugiau laiko ir pareikalaus daugiau pastangų, ir atvirkščiai, tad galima spręsti, kas turi daugiau vertės – laikas ar pinigai.“
Teisėjams svarbiausi „tik trys“ dalykai
Ingė Štalytė sako, kad kuriant pirmąjį kostiumą nereikia būti savikritiškam. „Neverta lyginti savo darbų su kitų darbais, ypač kai „kitas“ tuos kostiumus daro ne vienerius metus“ – teigia I. Štalytė. Dulcinea save vadinanti Ingė yra teisėjavusi ne viename konkurse, todėl paklausta į kokius aspektus dažniausiai atsižvelgia teisėjai, ji įvardija tris pagrindinius dalykus: kostiumo kokybė (ar kostiumas proporcingas, ar klijų nesimato, ar kostiumas nekrenta), panašumas į personažą (ar makiažas toks pats, ar tinkamai parinktos tekstūros, spalvos, perukas) ir pasirodymas, kuris vertinamas pagal tai, ar teisėjui buvo įdomu žiūrėti.
„Visada pastebiu, ar kostiumas visiškai užbaigtas, ar jis ne tik nudažytas, bet ir kontūruotas ir šešėliuotas. Tiek savo, tiek vertinamuose darbuose ieškau to, ko ieškočiau būdama filmo režisierė savo fantastikos filmui“ – sako I. Štalytė. Vis dėlto, konkurso vertinimo ribas dažniausiai nubrėžia patys dalyviai, nes nugalėtojas renkamas iš dalyvaujančių konkurse. „Negalima lipti ant scenos tik dėl prizų, nes tai tiesus kelias į neteisingą, konkurencingą ir nedraugišką požiūrį į kitus ir į patį save. Tai neatsiejama nuo pagarbos vienas kitam ir draugiškumo. Tai svarbiau nei kostiumo kokybė, pasirodymo kietumas ar laimėtos vietos“ – pažymi I. Štalytė.
