Praradę stogą virš galvos, šeimos vaikai nebegalėjo tęsti mokslų. Dėl biurokratinių kliuvinių teko nuolat keisti mokyklas ir praleidinėti pamokas. „Situacija nuolat keitėsi, tačiau privalėjau išlikti stipri ir judėti į priekį“, – teigia aštuoniolikmetė šokėja. Mergaitė stengėsi iš paskutiniųjų lankyti mokyklą, patvirtina ir jos 39 metų motina Shani Ortiz-Amos.
„Man visada patiko stepas, norėjau apie šį šokį sužinoti daugiau“, – prisimena mergina. Netrukus ji išgirdo apie vasaros šokių stovyklą vaikams „AileyCamp“ ir panoro ten išbandyti savo jėgas. Stovykloje būsimoji šokėja sužinojo labai daug apie šiuolaikinį šokį, baletą, moderniuosius šokius ir džiazą. Meilė šokiui vis stiprėjo ir stiprėjo. Kai atėjo metas rinktis vidurinę mokyklą, mergaitė įstojo į „Gramercy Arts“.
Jos šokių mokytoja paskatino sudalyvauti „Teens@Graham“ – jaunimo trupės, kiekvienais metais pasirodančios „Joyce Theater“ – organizuojamoje atrankoje. „Pirmaisiais metais nebandžiau, tačiau antraisiais metais pabandžiau ir tapau soliste“, – sako S. Ortiz.
Mergina prisipažįsta – ilgos kelionės tarp namų, mokyklos ir repeticijų iš jos atimdavo visą laiką, jo šeimai paprasčiausiai nelikdavo. „Telikdavo laiko parsirasti namo, nusiprausti, pavalgyti ir eiti miegoti. Ryte vėl viskas iš pradžių. Buvo labai sunku būti ir mokine, ir šokėja, ir dukra“, – prisipažįsta šokėja.
Nepaisant to, ji spėdavusi pasirūpinti, kad jaunesni giminaičiai paruoštų pamokas. 2014 metais merginos brolis Joshua, turintis Marfano sindromą (pažeidžiantį jungiamąjį audinį), liovėsi lankęs mokyklą. Benamių tarnybos departamentas šeimą apskundė vaikų rūpybai. Atsakingas pareigūnas S. Ortiz-Amos šeimą nukreipė į naują programą „New Alternatives for Children“, tad 16 Joshua pateko į naują mokyklą.
„Be paramos tikrai nebūčiau galėjusi pradėti studijų koledže“, – sako rudenį į Niujorko valstijos universitetą Potsdame įstojusi mergina. Deja, finansinės bėdos niekur nedingo. „Buvo akimirka, kai jau buvau benuleidžianti rankas“, – pasakoja S. Ortiz. Šešių asmenų šeimai, gyvenančiai iš Joshua skiriamos 733 dolerių pašalpos ir 789 dolerių vertės maisto talonų, labai sunku.
Likus kelioms savaitės iki išvykimo į Postdamą, S. Ortiz gavo 469 dolerių paramą iš organizacijos „Federation of Welfare Agencies“ – pinigai skirti įsirengti kambariui bendrabutyje. Akivaizdų naujo ir senojo gyvenimo skirtumą mergina pajuto atostogų grįžusi į Bronksą, kur socialiniame būste glaudžiasi jos šeima. Ten jie gyvena nuo 2013 metų spalio.
„Savo vaikams noriu geresnio gyvenimo, noriu, kad jiems nereikėtų sukti galvos dėl namų“, – sako šokėjos motina, ketinanti artimiausiu metu grįžti į mokslus ir įgyti vidurinį išsilavinimą.
Jaunoji šokėja po studijų norėtų dirbti su vaikais su negalia. Šį gyvenimo tikslą paskatino vienos Niujorko mokyklos kvietimas dirbti su autizmą turinčiais vaikais, pasitelkus šokį. Universitete ji taip pat dirba projekte „Dancing Dreams“, kur moko šokti vaikus su negalia.
„Tokie vaikai man įrodo, kad įmanoma viskas – tereikia labai norėti“, – sako mergina, svajojanti vieną dieną turėti savo šokių studiją. Ir tvirtina savo svajonę būtinai pasiekianti.
