Nežinoma, kada tiksliai buvo išrasta šluota, kita vertus, jau senovėje žmonės surišdavo į krūvą plonų vytelių, nendrių ar kitokių medžiagų ir šluodavo jomis šiukšles ar pelenus iš židinio. Kaip rašo J. Bryanas Lowderis, šis namų ruošos darbas minimas dar Naujajame testamente, t. y. pirmą ir antrą amžių po Kristaus.
Bet kuriuo atveju, šlavimas, šluotos ilgą laiką priklausė moteriškų darbų sričiai.
Vis tik įdomu tai, kad pirmasis, prisipažinęs skridęs ant šluotos ar šluotražio, buvo vyras – Guillaume Edelinas. Jis buvo kunigas iš Paryžiaus priemiesčio Sen Žermeno prie Lė. Jį suėmė 1453 m. už tai, kad viešai kritikavo Bažnyčios įspėjimus dėl raganų. Kankinamas kunigas prisipažino, vėliau gailėjosi dėl savo pasisakymų, bet vis tiek buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos.
Tuo metu, kai nuteisė tariamai prisipažinusį G. Edeliną, ant šluotų skraidančių raganų įvaizdis jau buvo įsigalėjęs žmonių sąmonėje.
Anksčiausias žinomas raganos ant šluotos atvaizdas – iš 1451 m., tai – dvi iliustracijos prancūzų poeto Martin Le Franco knygoje „Moterų gynėjas“. Viename iš piešinių – moteris skrenda ant šluotos, kitame – moteris, skrendanti ant baltos lazdos.
Abi moterys apsirišusios skaromis galvas, kas rodo, kad priklausymą 12 a. įkurtai krikščioniškai Valdensų sektai. Krikščionių bažnyčia laikė juos eretikais, iš esmės todėl, kad leisdavo moterims tapti kunigais.
Ar skraidančios raganos siejamos su pagoniškais ritualais?
Antropologė Robin Skelton mano, kad raganos ir šluotos sąsajos šaknys siekia pagonišką derlingumo ritualą, kurio metu ūkininkai šviečiant pilnačiai šokdavo raiti ant karčių, ant šakių ant šluotų, kad geriau derėtų pasėliai. Pasak antropologės, šis šokis, apsižergus šluotkotį, imtas painioti su raganomis, naktimis skrendančiomis į savo puotas ar sąskrydžius.
Taip pat manyta, kad raganos patepa šluotkočius specialiais tepalais, būtent todėl jais galima skristi. 1324 m. turtingą airę našlę Alice Kyteler apkaltino raganavimu ir eretiškumu. Kaltintojai teigė jos namuose radę magiško tepalo, kuriuo ji neva tepdavo šluotkotį.
Kaip leidinyje „Forbes“ rašo farmacininkas Davidas Krollas, viduramžiais manyta, kad raganos gamina savo tepalus iš šunvyšnių, drignių, vaistinių mandragorų ir durnaropių. Šie augalai turi haliucinogeninės cheminės medžiagos – atropino.
Pasak istorinių šaltinių, raganos, užuot valgiusios minėtų augalų (kas sukeltų virškinimo sutrikimų), įsitrindavo jais odą – dažnai pačias intymiausias kūno vietas. Savo knygoje „Žudynės, burtai ir medicina“ Johnas Mannas cituoja 15 a. teologą Jordanesą de Bergamo, kuris rašo: „Prasčiokai tiki ir raganos prisipažįsta, kad tam tikromis dienomis ar naktimis jos patepa šluotkotį ir skrenda ant jo į tam tikras vietas arba pasitepa sau pažastis ir kitas vietas, kuriose auga plaukai.“
Iš baimės gimsta legendos apie raganas
Sunku pasakyti, ar viduramžiais Europoje plitę pasakojimai apie raganas ir jų kerus atspindėjo realybę, ar ne. Daugiausia iki šių laikų išlikusių šaltinių – inkvizitorių, teisėjų parodymai ir pačių kaltinamų raganų liudijimai (dažniausiai išgaunami kankinant).
17 a. pradžioje raganos ant šluotos įvaizdis tapo dažnesnis, juo labiau, kad moterys vis labiau buvo siejamos su namų sfera. Norėdamos parodyti, kad nieko nėra namuose, moterys palikdavo šluotą lauke, prie durų ar ant kamino. Gal iš čia ir kilo legenda, kad raganos išskrenda iš savo namų per kaminą (nors mažai kurios iš kaltintų ir teistų raganų dėl šito prisipažino).
18 a. raganų baimė sumažėjo. O šiais laikais raganos ant šluotos įvaizdis bene dažniausiai prisimenamas per Heloviną arba pasakose.
