Atpažinau aišku, jau nuo pirmųjų vaizdinių, iš detalių suprantamų tik man, bet nereikšmingų kitiems. Išvažiuodama Tą Arbatinuką aš atidaviau draugei, nespėjai, matai, nori ir tave jai atiduosiu? Sakė, pasiimtų, tik jeigu greit užverdi ir ilgai būni karštas, kvatojom tada abi.
O kad nebeskaitytum toliau, kažko tikėdamasis, atvirai tau sakau - nebėr nieko, negrįšiu, niekaip. Ir neįsivaizduoju, kamgi reikėjo save taip išstatyti, kam? Aš viską apie tave ir taip žinojau, ir ne gėlės tave išdavė, ir ne aš. Meilė kartais būna per didelė jos turėtojams. Ir štai kodėl.
Įsikirsk, būtent, turėtojams. Laikeisi jos įsikibęs, kaip ir manęs laikaisi, net dabar. Tau iš esmės juk nėra svarbu ką mylėti, ir nejutau, kad myli būtent mane. Įsimylėjęs pačią meilę, pamiršdavai kad esu aš. Buvau tau tik meilės indu. Manai, pažįsti mane? Manaisi išlukštenęs mane iki sielos? Bet juk tu vien sprendei mane kaip uždavinį "iš taško A į tašką B pajudėjo... Per kiek laiko jie vienas kitam nusibos ir išsiskirs?" O aš nesu uždavinys, ir net nesu mįslė, nenorėjau būti, galbūt tiesiog nesugebu būti tokia sudėtinga, kokios norėtum.
Ir kam tau prisireikia to sudėtingumo? Taip galiu, dabar, dabar turiu jėgų išvedžioti, kai esu toli nuo tavęs. Nutolau pagaliau, atsiplėšiau, ir visa laimė. Išsigandau, kad sudeginsi mano visą gyvenimą per metus du, o paskui kas – nuobodulys amžinas? Juk tos pakopėlės bendravime, kurias kiekvienąkart man perkopus nepamiršdavai pagirti, kaip koks dresuotojas pašeriantis cukrum, buvo man svarbios, ir pati norėjau jas pasiekti savo jėgom.
Ar gal tu visus gyvenimo egzaminus laikai eksternu, šokinėdamas per klases? Negaliu, suprask, man reikia pasiruošti, priprasti, įsigyventi, susitaikyti. Kitoms poroms tai užtrunka mėnesius, metus, dešimtmečius kartais, o su tavim - toks greitis, toks intensyvumas, pasiutėliški amerikietiški kalneliai! Tai susižavėjimas, tai laikinas atšalimas, tai vėl akla meilė, tai aistra, tai beprotybė kažkokia.
Mes dar tik bučiuojamės, o jau atiduodu raktą nuo namų. Pati pasikviečiu, įsileidžiu tokį skersvėjį į savo gyvenimą, kad jį visą išpustytum ligi nykumos. Atsiduodu patikliai, savęs netekdama. Pati, kaip kvailė didžiausia, savo noru. Neturėjau jėgų tada pasakyti tau 'ne'. Tu greitas daryti išvadas, tačiau ką apie mane iš tikrųjų žinai, kaip tau mane suprasti, jeigu man pačiai sunku savyje susigaudyti, kodėl mes, ir kodėl tu?
Tavyje netikėtai suradau kažką, kas ir many slypėjo, kažką artimo. Šnekejai man, lyg pasakotum mano užmirštus sapnus, bet tau tik atrodė, kad mane pažįsti. Iš tiesų nieko apie mane nežinai, o taip susiklosčius aplinkybėms ir nebesužinosi. Vaikystės atgarsiai, pirmas susižavėjimas, pirmas bučinys - visa grįžo tavyje. Iki tavęs niekas man nepindavo pienių vainikų, o tu taip rimtai, taip atsidėjęs, jog pamiršau, kad tai tik žaidimas, kuriame aš - pasakų karalaitė.
Kiekviena įpinta pienė buvo kaip bučinys, stipriau už bučinį, dėdamas vainiką ant galvos tu nežaidei, ir jaučiau tavo meilę kiekvienoj geltonoj saulutėj. Man norėjosi žaisti kartu, nekaltai. Kaip su geriausiu vaikystės draugu, kuris kiek paaugęs irgi ėmė manę gėdytis ir erzintis, kartu su visais kitais kiemo berniūkščiais vaidindamas vyrą.
Esu maža mergaitė, tėtis tavo rankom ką tik supynė kasytes, šiandien dėviu savo mėgstamą suknutę žaliais žirneliais, paprastom dienom neįsirišu kaspinų, bet šiandien taip norėčiau. Ryte padėjau mamai kepti sausainius, susižavėjusi blyksinčiom vario formelėm spaudžiojau mėnuliukus ir žvaigždutes, pasilaižydama tešla aplipusius pirštelius, paskui nusipraususi ir papietavus išbėgau į mišką rinkti žemuogių, bet radau ir mėlynių, dar prisiskyniau žydrų kaip dangus katilėlių, paskui pievose prisirinkau katpėdėlių ir ramunių, pamačiau du vabalus – vieną raudoną ant smilgos, o kitą švytinčiai žalią ilgu straubliuku. Brisdama aukšta žole ganiau iš po kojų strykčiojančius žiogus ir akim nulydėdavau pakilusius drugelius, ir nejaučiau kur einu, taip lengva ir vaisku, grįžtu, mama dar jauna ir laiminga, ji tebemoka džiaugtis ir net nesibara, įpila gerti šilto pieno, atriekia batono ir storai užtepa uogienės, braškės tokios didelės ir apvalios, viena nusirita nuo riekės ant baltos klijuotės, tėtis dar sėdi savo įprastoj vietoj, geria mėtų arbatą žiūrėdamas pro langą į mūsų sodą, bet aš jau ruošiuosi gulti pogulio, nuvargau per dieną, nusilaksčiau, ir noriu kad prieš miegą man pasektum pasaką, pačią gražiausią pasaką apie įsimylėjusį princą, kuris pažadins mane bučiniu.
Aš noriu miegoti nekaltai šypsodamasi, apgaubta permatomo vaikystės vualio, nes dar nesibaigė mano šimtas metų. Ir kodėl negalėjo taip likti, ta akimirka, kai man užteko tik tavo akių? Deja, viską sugadinai prisitraukdamas mane arčiau, sausom karštom lūpom prisiliesdamas kaklo ir nubraukdamas plaukus. Ruošiesi mane užbučiuoti, ketinimai tavo akivaizdūs, o mano vaikystės atodvelksmis tau buvo tik įžanga.
Ir kodėl mes nebesugebam tiesiog būti drauge? Mažutė vienatvė dviems, ji paaugdavo tokiais momentais. Jaučiau tavo pulsuojantį geismą, bet negalėjau atsakyt tuo pačiu. Ne laikas mane trikdyti, aš sapnuoju kamanę ant savo žemuogių kraitelės. Ne šiandien, ne dabar, ne šitaip. Pienių vainikas nuslydo švelniai paliesdamas skruostus, tu sutaršei man plaukus, kam reikėjo juos pinti, įsiaudrinęs vis kuždi, kad mane myli ir trokšti manęs, rituališkai pabrėždamas čia ir dabar.
Kamanė nuskrido sūpuodamasi, pakelta nematomų sparnų ir nebegrįš, paklūstu, ir guluosi į aukštą žolę ant tavo rankų. Ir kodėl tu ne princas, kodėl nepalauki, juk moki, švelniai švelniai, vos prisiliesdamas lūpų krašteliu. Kodėl iš naujo nutvilkai mane tuo žvilgsiu, pro primerktas akis sekančiu, kaip pulsuoja kraujas mano išsišovusiose kaklo linijose, smakru lėtai nušliuožiančiu prie lūpų, tada vėl žemyn per apnuogintus pečius, žemyn, lėčiau, dar lėčiau, stabtelėjančiu trumpam ir pradingstančiu tarpelyje tarp krutų.
Karalaitės neturi krūtinių, kurias tu negrabiai imi glamonėti - per švelniai, lyg atsainiai, tarsi bijodamas kažką manyje sudaužyti. Aš vis miegu. Dar sapnuoju tavo rankas, ir neįsivaizduoju tavęs pakeliančio mane iš lovos užburtoje pilyje, apaugusioj žydinčių erškėčių krūmais. Tavo rankos silpnos, o tu suimk glėbin, užspausk lūpas savosiom ir neleisk daugiau nei sukrutėt, kol nepramerksiu akių, kol išsisklaidys kerai.
Išgąsdinai mane, įsiverždamas ir sugriaudamas mano saugios vienatvės bokštus. Suradai brydę pievoje į mano širdį ir išmynei taką, kuriuo pargrįždavai kada panorejęs, neatsargiai išmindei visas gėles pakely. Tau nebuvo įdomi mano pasaka, maneisi galįs ją pataisyti ir perrašyti pagal savo norą, esi piktas burtininkas. Vienu negrabiu mostu iškirtai erškėčių gyvatvores, saugiai mane supusias iš visų pusių, nebeliko erškėčių žiedų. Vieną po kito savo slaptingais eleksyrais nugirdei sargus, budėjusius prie manęs amžinam miege. Palikai tiktai vėl ir vėl smingančios adatos skausmą ir prisiminimą apie save, kaskart nutvilkantį vos tau pasirodžius, lygiai kaip ir pradingstant, užsimeti savo žvaigždėtą apsiaustą, pamoji ranka, ir tavęs nebėra.
Dabar pripratau, susitaikiau, o kai neberasdavau tavęs šalia, manai buvo lengva, kai kūnas alkdavo, bet širdis vis sakė “dar ne”? Kiek laiko mums galėjo taip trukti? Jaučiausi įbauginta tavo neišsipildžiusių vilčių ir prisirišimo įkaite, taip sudrumstoj savo vaizduotėj susikuriančia sau iliuziją, kad be tavęs nebegalėčiau gyventi. Bent atrodei pernelyg nuoširdus ir tyras, kad sugebėčiau tiesiog palikti, todėl priėmiau tave, koks esi. Laimėjęs savo, nuo tol naudojaisi manimi.
Ir taip visada, viską darei su manim pagal savo sumanymus, o sumanydavai greičiau, geriau ir intensyviau kažkaip, nei aš spėdavau suvokti, juk reikia kartais ir save apsaugoti. Po nepilnų trijų mėnesių (kaip tik baigės pavasaris) man tik beliko tave kartoti, kaip atsilikusiai kokiai. O dabar sakyk: aš ir-gi ta-ve my-liu! Jausdavaus kaip mokinukė palikta po pamokų. Negalėjau to pakęsti ilgai. Negalėjau pakęsti išvis.
Tu mane ištrynei, pasidariau priklausoma, tavo norai tapo mano norais, tavo svajonės tapo manosiomis. Visus gyvenimo tikslus pakeičiau vienu: padaryti tave laimingą! Bet paklausyk, tu, moterų skaptuotojau iš pliauskos: nesutvėrei nei manęs, nei mano bučinių, nei mano aistros. Visa tai mano, tai gimė su manim. Nei naktų, nereikia vaidinti, gerai?! Ir mano gyvenimo tu nesukursi už mane. Ir tie persimainymai tik tavo vaizduotėj.
Manyje negimsta troškimai, nei gaivalai, juos į mane įleidai tu, teisybė - blaškosi jie viduj, ir skaudina, bet ne tavo tai nuoplenas. Prieš metus, kada mylėjomės ant laiptų į terasą... Žiaurus tu, kūkčiojau iš tikrųjų, būtent tada supratusi, kad tavęs netenku, kad akių nepakeli į mane, o seki - jas - visas, savo nekaltais, taip tau atrodo, pokštais, tais patenkintais savim vypsniais, ir žvilgsniais gręži išsiplėtusiais geidulingų akių vyzdžiais, ir net giliais atodūsiais, prikimusiu balso tembru, išgerto vyno raudoniu veide, vilioji, puikiai tai suvokdamas, bet nesustoji, negrįžti, kvatoji, ir dabar girdžiu tą juoką, laimingo žmogaus juoko su niekuo nesupainiosi, ir supratau tada, - tau gera ir be manęs, gali būti ir esi laimingas.
Užsinorėjau išplėšti tave iš ten, kur buvai laimingas ne su manim, nes troškau tavęs vien sau. Ir kuo galiu prisišaukti? Vėl ir darkart atidaviau savo kūną, nieko daugiau tu neimtum. Tu žiaurus. Tu pasigyrei pergale, net neprasitardamas pasigyrei, lyg netyčia palaukei kol mūsų ten pasiges. Jau tą patį vakarą visi žinojo, vieni šlykščiai drėbė "na ir nusigėrė", kiti šaipėsi tik patyliukais.
Neįsivaizduoji, kaip mane sutrypei, aš parsidaviau už trupinį meilės, už dar vieną tavo laimingo šypseną, ir nebeįmanoma buvo manęs paguosti savo bereikšmiais, “kas yra, mažut, kas nutiko, ko tu taip?“ kai parėjom namo, jau žinojau, kad nebesi mano. Toji naktis buvo mums paskutinė, turėjo tapti paskutine. Kas kad netapo… Tavo bjaurus būdas visada laimėti. Nebenorėjau tavęs, bet ir vėl mane palaužei tuo atkariu švelnumu.
Įsikibau tada visa savo esybe, įsivaizdavau kaip skaudžiai galiu suplėšyt tavo glotnią odą, išdrąskyti, paženklinti įdagais, karštom savo ašarom ant permatomų rausvų karoliukų eile ištrykštančio ant tavo kraujo, įkandimais, kraujosrūvom, išrėkti, esi mano vienos, buvai, tu – vien išdegus dykuma, niekados čia nebegrįšiu, suleidau nagus tau į plaukus, į nugarą, į pečius, išbučiavau ir iškandžiojau visą, kad prisiminčiau tavo negyvosios jūros druską, tu įėjai į mane, jaučiau tave, sausą it smėlis, kažkur giliau ir skaudžiau, trumpam, besiblaškantį manyje, užsimirštantį, susijungiam, atsiskiriam, betgi nebebuvom mes kartu. Niekada nebūsim kartu.
Pavydas kažkuo panašus į pralaimejimą, pavydintis pralaimi. O juk tu manęs net nepavydejai, ir ne dėlto, kad nebūtų kam. Atsirastų, atrasčiau. Tiesiog, kam tau pralaimėti, tai nuobodu. Per maža burtų.
Pasislėpdavau ne nuo drovumo, tada ne tiek daug jo buvo ir belikę. Nuo išdavikiškų tavo akių slėpiausi, nenorėjau kad mane matytum, kad turėtum ką prisiminti. Kai mes dar kalbėdavomės, pameni, sakei, jog brangiausia ką moteris dar gali tau duoti - tai jos veido prisiminimas tą vieną akimirką, kada ji dar šėlsta ir jau rimsta kartu. Visa ligi tol tebūna siekis. Nenorėjau savęs palikti nė kiek.
Privalėjau išpjauti tave iš savo kūno, išvalyti tave kaip įsisenėjusią žaizdą, išvaryti iš savo sapnų, sudeginti visus dar neparašytus meilės laiškus ir išmesti nepadovanotas gėles. Išsigandau vėl paskęsti tavo aistroj, mes nesam kaip dvi liepsnos lauže, esu tik sausa eglelė ryjama tavo gaisro. Blykst, ir smilkstu, ir nelieka manes.
Matei, sakydavai man, smagu žiūrėti į lauža, kokia ugnis ligi dangaus, o man tik baisus traškesys, tik ūžesys staigus ir žiežirbų spiečius, užsipleiskę spygliukai, besileidžiantys į nakties tamsą. Kur nusileisiu aš kai nustosi mane mylėti? Kas būsiu aš, kaip būsiu išvis? Uždegus tave, lieku tik nuodėguliu. Tu laisvas, nebegali priklausyti tik man. Kas aš, kad savinčiaus tavo ugnį, dieviską kibirkštį, laimės akimirką?
Negaliu taves suturėti, troškau išsaugot bent meilę, nes pirmąkart tokią radau. Tada nesuvokiau, kad meilė trapi, o aistra - negailestinga. Kad meilė aistroj išsilydo į galią. Ir meilės nelieka, tik gosli šypsena. Ar tu šiandien pareisi? Ar vėl tik kaip tądien matysiu tave su kita, su kitom. Ar tai tavo liepsna ieško kito ugniakuro? Ar manasis jau išdegė?
Mane užmiršai, nebejaučiau tavo jėgos, tau vėl reikia stengtis, tu kažkoks staiga per meilus man, atvirumą ir meilę bandąs pakeist pataikavimu, kažkoks nelauktai per minkštas, vis leidi man įsakinėti, lepini mane, ligi begalybės ieškai man pateisinimų, kai aš pati save kaltinu, kad ir ką bedaryčiau leidi man jaustis gerai, lyg išpirkdamas savo kaltę, nebesi su manim.
Mėgaujuosi ta saldžia galia tau kurį laiką, paskui žaidimas nusibosta, aš nebenoriu meluoti nei tau, nei sau – tu manęs nebemyli, ir štai įsakau, atstok, nukeliu tavo ranką nuo kelių, nors dar akimirka ir užsidegčiau, tiesiog darai viską nebe taip, tavyje nebeliko svajonės. Neprieštarauji, iškart pradedi vos ne atsiprašineti, tau virpčioja smakriukas, nusisuki, vai tai tai, užgautas vaikutis prisivėrė pirštuką ir nėra kam papūsti kur sopa.
Puoli postringauti kažką apie draugystę, kaip tu mane jauti, kaip supranti, kaip esu artima tau, tada apie žmonių artumą apskritai, paskui apie draugus, ką jie daro, ir ko - ne. Logika manai veikia tokiom akimirkom? Atsiduočiau tuoj pat, jei tik žinotum, kaip mane paimti, jei dar mylėtum mane. Et... Tegali reikšti tik viena - nemyli, neseki mano jausmų, nebejauti mano troškimų, dar neišsakyti, juk mylint jie žinomi.
Erzinu tave, kad atsiųsiu atsisveikinimui SMS. Ir tu patiki, stveri savo cigaretes, kažką susierzinęs numyki, pakyli nuo suolelio parke ir neatsisukdamas dingsti, vaikuti, bėgi, sprunki! keikdamas mane ir savo neryžtingą tingumą. Gerklėj užstringa neišsakytas “sugrįžk!”...
Tau kišenėj visai ne laiku sužvanga mano įduoti raktai, kuriais niekad nepasinaudosi, nesgi nelendi niekur nekviestas, net į sušildytą meilės patalą, juokinga! Žinau, juk grįši, su kokia banalia rožių puokšte, atsiųsi e-paštu kokį juokingą atviruką, parašysi dar vieną verksmingą žinutę. Ir kam man tavęs reikia, tokio juokingo?
"Kai turėsiu Tave, neberūkysiu. Tu mano vienintelis stipriausias svaigulys". Ek tu, romantike, kaip gi nesupranti, jog niekada neturesi? Žmonės vienas kito neturi ir nesisavina. Atsiverdavau tau, bet tai nereiškia, kad gali staiga imti ir įsivaizduoti, staiga sužinoti apie mane viską, pergyventi visą mano gyvenimą iki tavęs ir taip mane pasiimti. Turėti. O, mano naivus berniuk, mano žmogau, vyre tu, ką gi tu apie mane žinai?
Tiesa, buvo istorijų, kurias tau papasakojau, apie vaikystę, apie tėvų skyrybas, apie paskutinį pasimatymą su tėčiu, apie laimingus ir nelaimingus įsimylėjimus. Bet kad ir kiek įdėmiai įsiklausai, vistiek perimi per tai save. O šiandien išvis abejoju, ar išklausydavai su dėmesiu, ar tik reikalo spiriamas. Ir mano skundas, mano šauksmas lieka neišgirstas kartu su manim. Jo niekad neišpasakosi, niekam, ir tave tepasiekia tik aidas.
Nemanyk, man nereikia užuojautos, tu dosnus išspausto gailesčio, nebūtina manes guosti ir gailėtis, tinkamoj vietoj iškeikti netikusią vaikystę ir visus nevykusius medinius žaislus prikaltus prie grindu... Tai nepadės, tiesiog, aš neturiu ko kaltinti arba nenoriu, arba užmiršau, galbūt atleidau. Ir dabar atradau jėgų išsisakyti vien dėlto, kad nutolau nuo tavęs, ir nesu nuskriausta, skaityk toliau, bet nesu nuskriausta, neįsivaizduoji, nieko nesupranti, ir dar, mane pasiutiškai erzina kai žmones pritariamai linkčioja galvą: aha, suprantu tavo skausmą, užjaučiu, ir taip toliau.
Nieko nesupranti, ir nejauti, ir tau nusispjaut. Ir jums visiems nusispjaut. Kiekvienas savo pasauly. Bet taip ir turi buti? Ir aš apie tave nieko nežinau. Mus skiria siūbuojantis žodžių tiltas, pusiaukelėj tiesi man ranką, nedrąsu juo žengti, kad žodžiai nesubyrėtų nusinešdami abu į bedugnę.
Pamažu atitrūkau nuo tavęs, kuo greičiau, įskaudindama kartu ir save. Reikėjo kabintis kažko, kas mus amžiams supriešintų. Aš naiviai įsivaizdavau, galiu kabintis Kito. Kaip tik tuomet paskambino Gedas… Jis nieko tarp mūsų nepakeitė, bet nuo tada visada buvo kažkur šalia. O draugės man linkejo Kito, kai papasakojau visą juokingą tavo pravalų istoriją, galbūt sugalvojo pagelbėti, aš nepamenu kam davusi telefoną, dabar nežinau, kaip jis mane susirado po tiek laiko.
Jo laikas brangus, tai greitai susitarėm tik išgerti kavos mieste kaip seni draugai. Prisiminiau kaip jis visada mane už ausų traukdavo, dar nuo pirmo kurso, kaip man padėdavo prie kompo ir su koliais, šyptelėjau – negi ir šįkart. Negalėjau atitraukti nuo jo akių, toks pasikeitęs, suvyriškėjęs, balsas tvirtas duslus ir žemas, savim pasitikintis, vos žymus akcentas, kartais nebeištaria lietuviškų r ir pabrėžia visas t, bet greičiausiai tik vaidina, dėl įspūdžio.
Jis ten dabar, Londone, po to kai metė mokslus, parskrido trumpam, tik atostogų ir džiaugiasi galėdamas man skirti valandėlę. Plačiam smakre atsirado įdomi duobutė, kurios anksčiau lyg nebuvo, skruostai labiau įdubę, sruogelėm nušviesinti plaukai, įdegęs veidas, prie nurudusių bicepsų derantys balti marškinėliai su užrašu FCUK per visą išsinešusią krūtinę. Kalbėjomės apie šį bei tą, ką aš veikiu, ką veikia jis.
Jis nebe nelegalas, dirba statybose, tvarkosi biznio vizą, ir jam ten visai gerai, tik kartais liūdna ir vieniša. Jis manęs taip pasiilgęs. Manęs vienos, ir atvažiavo vien su manim pasimatyti. “Aš tave išsivešiu”, staiga pareiškia, dėdamas ranką man ant šlaunies. “Tu man seniai patinki. Nori, išsivešiu tave?” Jis skubėjo, tai ne tu.
Jis per dieną pasakė tiek žodžių ir šitiek papasakojo apie mane man pačiai, jog pradėjau abejoti: štai jis, kurs mane jaučia, ir pažįsta be nuobodžių vakarų prie brendžio, bandant išsiaiškinti, kokį vaidmenį mūs gyvenime atliko tėvai kartu ir kiekvienas atskirai, paskui mokykla, Fojė ir Grebenščikovas. Su juo išties nebuvo nuobodu, jis sugebėjo mane prajuokinti, atidarinėdamas Sprite netyčia apipurškė mane šnypščiančiu gėrimu, bet visai nepykau, aptaškydamas mestelėjo, kas nerizikuoja, tas negeria šampano.
Žiūrėjau į savo varvančius geltonus džinsus ir džiaugiausi, kad šampaną gersiu su juo. Crazy, kaip Aerosmith klipe! Surizikuosiu! Jis važiuotas, diena jau į pavakarę, bet vistiek karšta, pasiūlė nulėkt išsimaudyti. Sutikau, nenorėdama išsiskirti, o galvoje vis dar dūzgė tas nenurimstantis klausimas: norrri išššsivešššiu, norrri tave išššsvivešššiu, tave vienąąą vieniiintelęęę. Stojo vakaras, Gedas kaip paslaptį patikimą tik man vienai pasakė savo skrydžio dieną ir reiso laiką, išgavo iš manęs pažadą, kad ateisiu išlydeti.
Gal jam ir iš tikrųjų manęs reikia? Gal iš tikrųjų myli. Juk būna tokia meilė – iš pirmo žvilgsnio, tegu ir naujai atrasta. Ir su juo taip paprasta, jis pats toks paprastas. Nori – pasako, pasako – gauna. Pliuškenomės tą pačią naktį tam pačiam ežere vienas kito visai nesigėdydami, taškėmės laimingi kaip dvynukai vonioje. Ir kaip jis išskaitė mano slaptą svajonę pakartoti tai šįkart su juo, pajusti skirtumą, tiesiog išsimaudyti su geriausiu draugu, be pribumbasinių odžių Erosui ar Yin-Yang pusiausvyros Dao, be užsupančių Visuotinio Geismo bangelių ar Krikšto Simbolikų.
Jis man staiga sugrįžęs draugas, kurio niekada neturėjau, nesikėsinantis čia pat man tapti vieninteliu, apsupo apdairiai įsidėtu gauruotu ir minkštu rankšluosčiu, pasidarė taip šilta šalia jo, gera, nustojau kalenti dantimis ir mintyse keikti visą kvailą sumanymą. Dabar buvau dėkinga likimui, kad atsirado žmogus, kuriam nieko iš manęs nereikia, tik apgaubti mane šiluma, apglėbęs savo šiurpstančiom rankom jis toks šiltas. Pirštu paliete man lūpas ir tik nusišypsojo žavia šypsena su duobutėmis skruostuose.
Perbraukė per kaktą, paskui bakstelėjo švelniai į nosies galiuką, ir tyliai pasiūlė greitai greitutėliai kraustytis mašinon, kitaip sušalsim. Tad nustebau kiek, kai automobilį sustabdė pakelės miškelyje. Turbūt ir jam susukau galvą, nenuostabu - šiandien aš tokia neatsispiriamai laiminga! Geriausias manęs geidžiantis draugas, gal taip ir dar nuostabiau? Dar labiau crazy.
Aš nelyginu jūsų, tik tu lygindavai su visais buvusiais, man tada būtina buvo nusiraminti, užsimiršti, pranykti Kito glėbyje. Bet jei tau būtinai reikia vienas:nulis, tai jis buvo geresnis. Ne esmė… Su juo praleidau dar ištisą puikiausią dieną. O vakare droviai atsiprašė, kad atostogų ne tiek daug ir likę, dar turįs aplankyti tą ir tą, tuos ir dar tuos, privaląs mane palikti, aš negaliu vykti su juo, jau nieko nebeprisiminė apie šimtus kartu taip mane užsupavusių.
O gal tik nudavė, kad neprisimena, išsiskyrimo minutę norėjo pasirodyti stiprus, jis manęs nesisavino, atsisveikinom ir tiek, taip reikia. Pakštelėjo į žandą ir sušnibždėjo dukart pliaukštelėdamas man per užpakalį: “aš tau dar paskambinsiu, lauksi manęs, zuiki?” Abu tylėjom kol važiavom ligi mano namų. Per jo atostogas daugiau nesimatėm, atėjau tik į aerouostą, bet jis vis kažkaip skubėjo, muistėsi, tik pridavęs bagažą nurimo. Pamojavo man praėjęs pasieniečius. Ir nusisuko.
O testas pasirodė teigiamas. Aš saugojausi, niekad dar man taip nebuvo, visada viskas aišku, viskas paprasta, staiga tas aiškumas pradingo kažkur nuplaukė kartu su žeme po kojom, ir pajutau kaip užlieja pyktis, raudonis suplūsta į skruostus, ant išrasojusios kaktos sušlampa užkritusi sruoga. Sugniaužiu kumščius, kuris, dabar? Gediminas visa laimė apie tave nieko nežinojo. Tu apie jį irgi. Galėjau rinktis bet kurį, galėjau nesirinkti visai.
Man nėra laiko verkti į pagalvę, nebus. Galėjau atsikratyti jūsų abiejų ir pasveikti, išsilaižyti žaizdas ir vėl kabintis į gyvenimą. Susiveikiau tablečių, tų kur post-fucktum, o kad būtų užtikrinta išsimaudžiau karštoj kiek begalima kęst vonioj su garstyčių lapeliais, vaistininkė dar taip keistai nužvelgė perkančią šitiek daug. Nekenčiu jūsų abiejų, nekenčiu jūsų visų!
Nekenčiu niekuo dėtos vaistininkės, nekenčiu vyrų troleibuse, kurie prasigrūsdami mane paliečia tipo šlaunimis, nekenčiu geriausios draugės, kurios nėra kada labiausiai reikia, nekenčiu tavęs, kad tave mylėjau, ir jo - kad abejingas, nekenčiu pratrūkusio lietaus ir sulytų šunų, kurie sekioja tomis dienomis. Jūs visi kaip šunys iš paskos, iš paskos, tekinom, liežuvius iškorę, kol numeti mėsos gabalą - save. Tik aš irgi žmogus, ne kažkieno prizas už gerą su manim elgesį.
Aš irgi žmogus, kodėl tik su manim šitaip galima, kodėl galima visiems mane skaudinti? Man ir šiandieną skauda. Rūkau iki užsimiršimo, atsišliejusi į sieną, pusiau sėdėdama ant siauros palangės, užmerktom ir užverktom bejausmėm ir perštinčiom akim žiūrėdama į tolį, jis dar neatsakė į mano emailą, per ilgai neatsako, gal užimtas, gal retai pasitikrina laiškus, bandau surikiuoti mintis, jos sukasi kamuoliais kaip smilkstančios cigaretės dūmai.
Aerouoste atrodė įsimylėjęs, tos akys negali meluoti, apkabino per liemenį ir stovėjom taip ilgai ilgai, tylėdami, lyg bijodami kalbomis nubaidyti mums į plaukus sutūpusius meilės kolibrius. Ir ačiū dievui. Tik tu vienas pamišęs dėl žodžių. Stengiuosi nusiraminti. Kavos jau užteks, akyse raibuliuoja, vėlu, krūtinėj kaip muša. Prakaitas, vėl tas koktus prakaitas teka per plaukus. Ramiai, nieko, viskas bus tvarkoj, viskas bus gerai, viskas praeis. Jis atsakys. (Tik tokiom minutėm supranti, kokie juokingi tie straipsniai apie saviįtaigą). Nebenoriu toliau taip, nebegaliu.
Ir tavęs matyti nenoriu, nors ko gero būtent dabar esi artimiausias, nenoriu tavęs matyti, ypač dabar, nepakelsiu, aš išdidi, tu iškvosi mane ir vėl nugalėsi, tu tuoj pamatai, kas ne taip. Aš ir vėl nekęsiu savęs. Mesti viską ir dingti greičiau. Išvažuosiu į Londoną, žūtbūt ištrūksiu ir išvažiuosiu į Londona! Pati vaikščiosiu po miestą iš atvirukų, jo vardas skamba lyg nusiraminimas. Reikia būtinai jį susirasti. Tik kaip?
Elgies kaip blondinė, netrūkčiok, mąstyk! O! ar dar neištryniau paskutinės žinutės su juokeliu apie tas plojančias blondines. O jei surasiu, tai ką, imu taip ir skambinu, iškart dabar? A-ha, imu ir skambinu! Ištryniau… Bet numerį tikriausiai išsaugojau, kiek ten valandų dabar? Minus viena ar minus dvi, dar nevėlu. Iškart, dabar, G, H, I, 4, vėl G, Gabija… Gabrielė… žemiau turi būti, aha chhū, yra! štai ir numeris Gedutis mano! …Ilgokai jungia.
Užsimerk ir nekvėpuok taip tankiai, pašnekovo balsas turi būti malonus ir savim pasitikintis, ypač jeigu naujienos ne kokios. Velniop tuos Karnegio pamokslus, nekenčiu. Labas Gedai, labas sakau, čia aš, prisimeni, kodel pats nepaskambini? Labai nesigirdi, garsiau kalbėk prašau, tu mieste? Lygtai galėtum būti kur kaime, nusišneku iš susijaudinimo. Gerai, jo, aišku pati, aha, šiaip sugalvojau, pasiilgau, klausyk, staiga – gelbėk mane!
Nebeatpažįstu savo balso. Reikia, man būtinai reikia išvažiuoti, neklausk kodėl, nebegaliu palaukti, iškart dabar, man tiks bet kas, bet koks darbas, studijos, viešbučiai, kambariai, padavėja restorane ar burgerkinge, au-pair, striptizo šokėja, jei reikia, whatever. Viskas, viskas tiks, kokie čia dar pasirinkimai, šiukšliadėžej nesirenka. Tik išvežk mane iš čia, būk geras, fak negi aš jo prašau, tik išvežk, pasiimk mane iš šitos klaikios skylės, juk žadėjai. Dabar sutinku. Imk mane. Imu tave, sveiką ir sergantį, varge ir gerovėj.
Per tris savaites, sakai įmanoma, gerai, ne, viskas tvarkoj, pasas naujas. Be problemų? Žinok, bijau. Neturiu, tu vienas. O pas tave negalėčiau? Trise, ir visi bachūrai, aaa. Kol susirasiu. Žinoma, atsilyginsiu. Nejuokauk taip, ne šiandien, maldauju, tik ne šiandien, ne taip - man dar peršti, kodėl nesakysiu. Dvejoju. Visiems galima mane skaudinti, kodėl taip patogu užsimiršti, kad aš irgi žmogus, o šiandien dar plius su klaikiai skaudančia galva ir perštinčia širdim?
Gerai Gedai, miegosiu su tavim, būsiu su tavim. Ar tu mane myli? Gerai, jau, gerai, sakau, mie-go-siu su ta-vi-mi. ok? my-liu ta-ve vėl jei tau taip norisi, šiepk savo iltis, suleisk savo baltai blykčiojančius dantis į mano mėsą, į mano iškankintą nemigos kūną, ir kodėl būtent tu? Tai sutarta, ne, bilietui dar turėsiu, nereikės, nebent jei pats gali. Lauksiu, atsiųsiu visus duomenis, ko ten reikia, vardas pavardė, gimimo data, adresas, telefonas, turiu tik mobilų, asmens kodo reikia?
Gerai, viską surašysiu, atsiusiu e-mailu, yahoo.co.uk, jei nepasikeitei, kodėl neatsakei man laiško. Man tik mėnesiui ar dviem išpirk, tik kad įleistų. Now we are talking, pagaliau! Ačiū tau! Ačiū begalinis! Išsiaiškinsiu, autobusu ko gero, lėktuvu sakai geriau? Dabar skrenda tik į Gatwick’ą? Gerai, bet bijau lėktuvu, labai krato, ir Lietuvoj dar labiau. Susiskambinsim dar, bet sutarta? Tikrai, sutarta? Pamajakink (pašvyturiuoki – lietuvninkams) man, gerai. Ačiū. My-liu ta-ve. Tu toks geras. Gerutis mano Gedutis. A-tia. Baigta.
Dieve, ei gana, gana jau man tų šansų įskaudėti, jei dar yra kam skaudėti. Dingti iš čia ir nulūžti greitai ir užtikrintai pas Eveliną, geriausiai draugei niekad nebūna per vėlu, tik kad surasčiau namie. Belieka pasiimti dantų šepetuką ir migdomųjų, vėl ta prakeikta nemiga ir vieno Perseno nebeužtenka. Vienas Persenas. Vienas per senas. Ar jis man gal iš tiesų per senas? Štai dėl ko viskas taip. Ar dar turiu Nurofeno? Neurofenas. Per senas neuro fenas. Per senas fenas nervams. Hm, ir linksmiau.
Pagaliau, nors žinau, ką darysiu rytoj. Nerinksiu vardo savo mažyliui, išsirinksiu vardą sau, vieną iš tų: ekonominė pabėgėlė, lietuviška au-pairė, tėvynės išdavikė, prisiplakus bet laiminga sūka. Tik mokslus mesti gaila, mamos gaila, ji kažko iš manęs dar tikisi, gerai kad nėra laiko daug svarstymams ligi rudens, ką aš čia veikčiau šiaip ar taip, ir dar su tokia specialybe. Pasakysiu namo parvažiavus rytoj, šeštadienį, jei dar bus jėgų kažkur važiuoti, taip bus geriau, išsimiegoti svarbiausia. Tik palikit mane ramybėj...
O, kaip išsiilgau Ramybės. Aš pavargau, pavargau nuo tokio gyvenimo. Juodas skaidrus tušinukas baigia sukti nevalingus ratus, skambindama kažka paišinėjau, kita ranka laikydama ragelį, paprastai - jei kalbėti malonu - gėles, zuikius, margapieva man patinka tavo zuikis!
“Lauksi manęs, zuiki?” Ar tu irgi paišai kai laiminga? Besišypsančias saulutes. Jei pikta - keistus kringelius ir kampuotus labirintus, tuščias akis ir kažkodėl vynuoges. Ratais ratais, grįždama grįždama, gal nereikia, gal neverta, besiderėdama lyg dėl savo kainos, subraižiau ja visą, nekenčiu tos besišypsančios karvės žurnale, nekenčiu laimingų, nekenčiu žinančių, kas ta laimė, ir kur ją nusipirkti, lygiai kaip ir ją parduodančių su dar nematyta to dar nebuvo kalėdine ar dešimt procentų išpardavimo nuolaida, nekenčiu gyvenimo teleloto, kuriame nieko nelaimi, o vistiek esi priverstas šypsotis ir ploti kartu su visa idijotiška publika belaukiant pabaigos.
Aš amžinai nieko nelaimiu, ir visi laimės ratai mane tik pervažiuoja traiškydami, nekenčiu savęs, kad dabar štai rašau taip be jokio optimizmo, nekenčiu žodžio optimistė, o juo labiau liepimo būk optimistė, nekenčiu jūsų visų, aiškinančių kaip man tą laimę pasiekti, kai jums patiems nesigauna.
O Tavęs nekenčiu labiausiai, neklystančio ir visad žinančio, dar daugiau - įsitikinusio, kas man geriausia, kaip man geriausia gyventi. Dalijančio gyvenimą ir laimę rieškutėmis it riešutus. Laimė, laimėjimas – ir kas taip beviltiškai sukergė šiuos žodžius į vieną? O aš noriu būti laiminga, ir pralaimėti noriu, ir visko noriu tikro. Noriu laimėti tikrą pralaimėjimą. Noriu laimėti pralaimėjusi. Noriu pralaimėjusios laimės. Yra tokia? Nėra nieko tikresnio už neapykantą, kada meilę gali ir suvaidinti.
Gerai, viskas, baigiu, nes baigiasi mano dvi valandos, štai jau peraugusios į visas tris, bus kokie šeši svarai, valandos uždarbis įskaitant arbatpinigius. O dar laiškas mamai, Evelinai irgi gerai būtų dar ką nors. Tik tau daugiau niekada nerašysiu. Užmiršk mane kada nors turėjęs, išmesk mane iš savo kolekcijos, aš sudužau į šipulius, jie nepuošia tavo lentynos.
Išeik iš mano gyvenimo, kaip išėjo tėtis, tu visai kaip jis – padarau atradimą. Aš nebegalėčiau susitikti tavęs niekada, šitaip apsinuoginus. Ne, man negėda. Ir aš kaip matai ne baili – šitiek juk prirašiau ne tau vienam, visiems – imkite mane ir mėsinėkite, čia ji – toji mergina iš interneto, bet man taip reikėjo, taip tave įsiutinsiu, sunaikinsiu, gal palaušiu tą prakeiktą pasitikėjimą savimi. Nebebūsi teisus. Nėra vienos tiesos, ir paskutinio žodžio nebus.
Man tiesiog perdaug skauda dabar, sako laikas užgydys, gaila kad tuo netikiu. Išeiki, prašau. Nekenčiu labirintų, kuriuose per mažai meilės arba perdaug, arba išvis ir nebuvo, ką sužinom tik prie išejimo. Reikia kaip nors baigti, perskaitysi tai rytoj arba kitą savaitę, vistiek kažkada perskaitysi. Pagausiu tave antrašte. Kaip tik, pusė penkių.