Interviu Ukrainos nacionaliniam transliuotojui ji papasakojo, kas slypi už įsimenančio žvilgsnio: vaikystės problemos ir nepriteklius, liga, dėl kurios buvo pašalinta dalis plaučių, ir siekis judėti pirmyn, nepaisant visų kliūčių.
Ukrainai „Eurovizijoje“ atstovavusios grupės „Go_A“ vokalistei K. Pavlenko sunkios operacijos metu buvo pašalinta dalis plaučių, o po to teko mokytis dainuoti iš naujo.
„Mano dainuojamas garsas nesusidaro nei plaučiuose, nei bronchuose, nes ten nėra daug vietos. Jis susidaro kažkur kitur. Tai ypač susiję su aukštomis natomis. Jis vibruoja kažkur mano viduje – aš nežinau, kaip jis atsiranda. Atrodo, kad aš visą laiką tarsi žiopčioju ar būnu išsižiojus. Tame slypi žavesys, nes atrodo, lyg aš visąlaik žiopčioju, nors man problemų dėl tokio dainavimo būdo nekyla. Galiu išdainuoti labai ilgai, net nežinau, kaip tai vyksta“, – pasakojo dainininkė.
Kateryna užaugo Nižyne, apie 70 tūkst. gyventojų turinčiame mieste šiaurinėje Ukrainoje. Dainininkė augo su karininke mama. Jos tėvas su dukra niekada nemėgino susisiekti, nors būdama 17 ji nutarė jo ieškoti.
Kateryna pasakoja, kad meilė muzikai užgimė anksti: „Šis troškimas dainuoti manęs neapleido nuo pat vaikystės. Tačiau labai ilgą laiką to niekas nepastebėjo“.
K. Pavlenko mokėsi vietinėje muzikos mokykloje ir ketino tapti operos dainininke. Tačiau ten atsidarė roko studija. Rokas trejus metus buvo jos gyvenimas. Tada ji persikėlė į Kijevą ir ėmė ieškoti muzikantų, norinčių ne tik išreikšti save, bet ir drauge kurti muziką. Kateryna studijavo ir darbavosi „McDonalds“, kad galėtų užsidirbti gitarai ir kompiuteriui. Galiausiai atsirado „Go_A“.
„Go_A“ glaudžiai susijusi su folkloro tradicija, atvedusia juos į „Euroviziją“. Eurovizinėje Ukrainos dainoje atgijo galingi europietiški archetipai.
„Mes didžiuojamės tuo, ką darome. Mes mėgstame folklorą, mėgstame liaudies dainas, visada dainuojame jas per repeticijas, persirengimo kambariuose. Dainuojame keturiais balsais ir mėgaujamės šiuo procesu“, – pasakoja K. Pavlenko.
Tačiau visa tai nebūtų nutikę, jei Katerynai būtų pritrūkę sėkmės. Būdama šešerių, neramiais dešimtojo dešimtmečio laikais, mirus seneliui, ji su mama tapo benamėmis. Sunkios ekonominės krizės metu, kai daugelis Ukrainos šeimų sunkiai sudurdavo galą su galu, jos glaudėsi laikinose vietose. Katerynos mama imdavosi atsitiktinių darbų, mergaitė dažnai nelankydavo mokyklos.
Galiausiai jiedvi apsigyveno nebaigtų statybų vietoje. Tačiau Kateryna nuo visų slėpė savo problemas: žiemomis ji į mokyklą ateidavo septintą valandą ryto, kad prieš tai mokyklos tualete galėtų išsiplauti galvą, mat vandens kibiras jų namuose apsitraukdavo ledu.
„Aš kažkaip pripratau, niekas apie tai nežinojo. Aplinkiniai įtardavo, kad kažkas negerai, tačiau niekas nežinojo, kaip viskas blogai. Štai todėl visi buvo kiek sukrėsti“, – pasakoja dainininkė.
„Pamenu, buvau labai nusiminusi, nes nenorėjau, kad kažkas apie tai žinotų. O tada supratau, kad... Na, bijojau, jog visi iš manęs juoksis, kad žmonės mane niekins. Bet tada suvokiau, jog žmonėms iš tiesų buvo manęs gaila, o tai buvo dar blogiau. Mažiausiai norėjosi sukelti žmonėms gailestį“, – aiškino K. Pavlenko.
Nuolatiniai peršalimai dėl prastų gyvenimo sąlygų nulėmė, kad Kateryna nekreipė dėmesio į plaučių skausmą. Tačiau galiausiai paaiškėjo, kad plaučiuose yra auglys. K. Pavlenko teko patirti dvi operacijas, buvo pašalinta dalis plaučių. Tikimybė išgyventi buvo tokia menka, kad ji nebesvarstė tolesnio savo gyvenimo.
„Kiek pamenu, gydytojas maitino mane šaukšteliu. Jis buvo labai malonus. Pinigų iš mūsų neėmė. Tikimybė išgyventi buvo tokia menkutė, kad nebeplanavau tolesnio savo gyvenimo. Tiesiog vaikštinėjau po Kijevą, stebėjau vaikus su rogutėmis. Klausiausi muzikos, grojau gitara ir bandžiau išspausti viską iš savo turimo laiko. O tada naktį atsibudau po operacijos ir suvokiau, kad visgi esu gyva“, – prisiminė dainininkė.
