Pandemijos metu rengiamas konkursas organizatoriams kelia naujų didžiulių iššūkių. Pirmiausia – kaip užtikrinti ne tik dalyvių, bet ir delegacijų narių, personalo, žurnalistų bei žiūrovų saugumą. Tam, kad patektum į šių metų „Eurovizijos“ namus – „Ahoy“ areną – visiems be išimties ne rečiau kaip kas 48 valandas atliekami COVID-19 testai.
Iš pradžių visiems siūloma atlikti mūsų šalyje kol kas nematyta naujove vadinamus „kvėpavimo testus“ (angl. breathing tests), kurių veikimo principas panašus į alkotesterius.
Deja, daugeliu atvejų aparatai nesuveikia ir vis tiek tenka iškęsti pagaliuko kišimą į nosiaryklę. Ši procedūra čia atliekama ne medicinos specialistų, o specialiai apmokytų savanorių, todėl neretas iš specialiai tam pritaikytų kabinų išeina su ašaromis akyse. Tuomet žmogus eina į specialią patalpą ir kurį laiką laukia testo atsakymo, kuris atsiunčiamas į mobiliuosius telefonus. Gavus neigiamą atsakymą, ant kiekvieno asmens kaklo kabanti akreditacija aktyvuojama dar dviems paroms ir suteikiama teisė patekti į areną.
Didžiulėje arenoje taip pat viskas vyksta pagal sugriežtintas taisykles – žmogus gali patekti tik į jo pareigoms vykdyti skirtas erdves – atlikėjai bei skirtingoms delegacijoms priklausantys asmenys būna savo „burbuluose“, žurnalistai – specialiai įrengtame spaudos centre, savanoriams taip pat skirtos zonos, kurias jie akylai prižiūri. Vietos, į kurias galima patekti, sužymėtos ant akreditacijų, o jas tikrina pagalbinis personalas.
Arenos viduje privaloma dėvėti apsaugines kaukes, kurias galima nemokamai pasiimti kone ant kiekvieno kampo. Lauke jų nešioti čia, Nyderlanduose, neprivaloma.
Tačiau įdomiausias veiksmas, kurio nemato TV žiūrovai, vyksta didžiojoje renginio scenoje, tarp pasirodymų.
Išties smalsu stebėti, kaip vienam pasirodymui pasibaigus, ant pakylos subėga dešimtys savanorių, kurie sekundžių tikslumu išgabena/atgabena dekoracijas, skubiai išvalo blizgančias grindis, paėmę už rankų palydi atlikėjus. Visa tam jie turi maždaug minutę. Jei numatyta ilgesnė pauzė ir kameros nukrypsta į renginio vedėjus, tuomet kiek daugiau.
Sudėtingiausia paruošti sceną tiems atlikėjams, kurių pasirodymuose naudojamos gigantiškos dekoracijos – per Graikijos atstovės Stefanijos išėjimą, kol kameros stambiu planu rodo dainininkę, gausus būrys stiprių vyrų įveža didžiulius žalius laiptus, už kurių dainos metu persirenginėja šokėjai. Dėl žalios spalvos laiptų ir tam tikrų šokėjų kūno dalių TV žiūrovai net nemato.
Nemažai dekoracijų reikalauja ir Šveicarijos atlikėjo Gjon‘s Tears pasirodymas. Jas prieš atliekant dainą ne tik reikia įvežti į sceną, bet ir stumdyti vykstant pasirodymui. Žiūrovai to nemato, tačiau po pakylomis palindę scenos technikai ropoja keturiomis, stumdydami jas pagal specialius režisieriaus nurodymus.
Pasiruošti airės Leslie Roy dainai taip pat užtrunka. Per pertrauką į sceną atgabenama speciali įranga įspūdingoms vizualizacijoms ekrane perteikti. Įdomu stebėti ir Kipro atstovės Elenos Tsagrinou šou pasiruošimą. Jos kūriniui virš scenos pakimba įspūdingų išmatavimų vaidrodžiai.
„Delfi“ primena, jog kiekvienas efektas, dekoracijos atgabenimas ir panašiai atlikėjui kainuoja milžiniškus pinigus, tačiau tikslios pasirodymo sumos nėra atskleidžiamos. Daugiau žiūrovams nematomo veiksmo galite išvysti video reportaže straipsnio viršuje ir nuotraukų albume:
