Kažkodėl seniau smurtas prieš mažumas kai kam atrodė normalu. Ar teko pačiam susidurti su žmonių agresija ar pykčiu?
Su tokia tiesiogine agresija ar pykčiu susidurti neteko, bet pastaruosius pusę metų, nuo mano išrinkimo į seimą, nuo lapkričio mėnesio, aš gyvenu tokioje nuolatinėje neapykantos lavinoje. Ir ši lavina pasireiškia per įvairias žinutes socialiniuose tinkluose, per elektroninius laiškus, na, o kartais susilaukiu ir tokių įdomesnių replikų ar pastabų gyvai. Kartais su bičiuliais juokauju, kad gerai, jog turime karantiną ir kaukes, nes gal to visuomenės dėmesio būna šiek tiek mažiau. Bet man atrodo, kad šis klausimas ilgą laiką nebuvo aptariamas mūsų visuomenėje, politikai rinkdavosi paslėpti jį po kilimu, neturėti aiškios vertybinės pozicijos. Na ir visuomenėje, mano manymu, yra susidaręs nepakantumo pulinys. Todėl yra labai svarbu tomis temomis diskutuoti, kad mes išsidiskutuotumėme, nuleistumėme garą ir ateityje galėtume vienas su kitu bendrauti pagarbiai, suprasdami, kad esame skirtingi, bet, kad nuo to nesikeistų mūsų galimybės šioje visuomenėje ir šalyje siekti laimės.
Iš kur pas jus yra tos drąsos kalbėti tokiomis temomis?
Matote, aš savo veiklose ilgą laiką buvau ne vyriausybinėse organizacijose, buvau visuomenininkas, aktyvistas. Šis kelias atvedė mane į politiką ir aš toje veikloje randu labai daug prasmės gyvenime. Aš atsikeliu kiekvieną rytą ir žinau, kodėl aš atsikėliau. Kad aš galiu padėti ne tik sau, bet galbūt galiu padėti ir kitiems. Pastaruoju metu esu linksniuojamas kaip vieno klausimo politikas, kaip išimtinai kažkokiai tai vienai grupei atstovaujantis politikas. Bet mes niekada nė vienas nežinome, kada mes atsidursime toje mažumos pozicijoje. Taip, šiandien aš esu kaip LGBT bendruomenės asmuo, mažumos pozicijoje, bet keičiantis mano amžiui, keičiantis mano sveikatos būklei aš galiu atsidurti toje mažumoje dėl kitų priežasčių.
Ginti abiejų lyčių teises yra lyg ir vienas iš jūsų pagrindinių kaip seimo nario tikslų. Jei kalbėtume konkrečiai, apie kokias teises ir laisves mes kalbame?
Vienas kaip galbūt ryškiausių mano politinės darbotvarkės aspektų yra matomas LGBT asmenų lygiateisiškumas. Tai pirmasis įstatymas, kurį aptarėme jau labai aktyviai viešojoje erdvėje. Tai yra būtent partnerystės įstatymas, kuris leistų tiek tos pačios lyties asmenims, tiek skirtingų lyčių asmenims reguliuoti savo bendrą gyvenimą, kai žmonės gyvena kartu, turi bendrų interesų, kuria gerbūvį kartu. Norisi, kad jie jaustųsi saugiai, bet taip pat šalia LGBT klausimų man yra svarbūs kitų socialinių grupių klausimai. Aš aktyviai pasisakau už lyčių lygybės klausimus, moterų diskriminacijos panaikinimo temas, taip pat svarbūs skirtingą galią ar negalią turinčių žmonių integracijos aspektai. Aš apskritai norėčiau, kad Lietuva būtų ne tai, kad pakanti, bet įtrauki įvairiems žmonėms, nes dar kartą pasikartosiu. Įvairovė yra mūsų visuomenės turtas ir mes turime išmokti tuo potencialu pasinaudoti.
Kad esate homoseksualus supratote, kai jums buvo 12 metų. Su kuo visų pirma tuo pasidalinote, su kuo pasikalbėjote?
Galbūt žmonės skirtingai įsivaizduoja, kad atradus savyje homoseksualius jausmus iškart tampama LGBT bendruomenės dalimi ar iškart tokie asmenys vėliavas pasiima į savo rankas. Tas priėmimo procesas iš tikrųjų užtrunka. Kai aš buvau paauglys ir pirmą kartą savyje suvokiau homoseksualius jausmus, iš tiesų būdamas 12 metų, ilgą laiką susidūriau su tokiu dideliu vienišumo jausmu. Atrodė, kad aš esu toks vienas, kad su manim yra kažkas fundamentaliai negerai. Ir kaip geras pavyzdys tam vienišumui iliustruoti: aš atsimenu mano paauglystės metais per vieną televiziją buvo rodomas toks šou „Robinzonai“, kur žmonės iš Baltijos šalių vykdavo į negyvenamą salą, toks savotiškas išlikimo žaidimas. Ir gal kai man buvo 14 metų, tame realybės šou dalyvavo vaikinas iš Estijos (žinome, kad estai yra gana pažangūs) ir jis jau tuomet kalbėjo apie homoseksualumą ir aš atsimenu žiūrėdavau į jį ir galvodavau: „Oho, pasirodo yra ir daugiau tokių žmonių kaip aš ir ne taip toli, o net Estijoje.“
Tai iš tiesų norėtųsi, kad jauni žmonės, kurie supranta savo tapatybę, galėtų gauti objektyvią, mokslu pagrįsta informaciją. Kad jie nesijaustų stigmatizuojami, atskirti ar negalvotų, kad kažkas su jais yra negerai. Kai aš buvau jaunas LBGT žmogus ir jei būčiau matęs atvirai homoseksualų politiką Lietuvos Respublikos Seime, aš būčiau jautęsis tikrai saugiau. Kartais galvoju, kad mano buvimo politikoje, vienas iš pridėtinių aspektų yra būtent tai.
Kaip kilo mintis susilaukti vaiko?
Mano sūnus auga dviejų moterų šeimoje. Ta pora norėjo susilaukti vaikų ir jos man pasiūlė prisidėti prie šio proceso. Aš priėmiau jų pasiūlymą, bet pagrindinė priežastis, kodėl aš taip padariau, nes jos man siūlė tapti ne donoru, o vaiko tėčiu. Aš esu įsitraukęs į vaiko gyvenimą, nuolatos su juo bendrauju. Ir tėvystės dovana yra vienas gražiausių dalykų, ką ta pora man padovanojo, ir už tai aš joms esu labai dėkingas.
Visą pokalbį su Tomu Vytautu Raskevičiumi galite pamatyti laidoje Aš Ikona. Vaizdo įrašą rasite straipsnio viršuje.
