Pačioje laidos pradžioje asmeniškai kunigą pažįstanti Edita Mildažytė teirausis, kaip ir kodėl kilo mintis nueiti į bažnyčią.

„Buvo labai didelis vidinis poreikis. Su klasės draugu, o su juo iki šiol esame geriausi draugai, nuėjome mokytis pirmajai komunijai. Man ta aplinka buvo labai saugi, labai gerai ten jaučiausi. Mokykloje buvo daug pažeminimų, patyčių, pajuokų – nes, o kas tu toks? Juk važiuoji praustis pas mamos tetą į Karoliniškes per visą miestą su troleibusu. Kas tu toks, jei net neturi savo kambario, netgi savo stalo? Tas savotiškas užgožimas tarsi blokavo paties savęs atsiskleidimą, buvimą. Visą laiką buvau šešėlyje“, – tikins kunigas.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1)