Žaidime „Šeima – jėga!“ iki finalo su žmona Lina ir dukrele Paulina nukeliavęs Paulius tikina, kad nėra nieko smagiau kaip matyti besišypsančią dukrą. Jam baisu net pagalvoti, kas galėjo nutikti prieš kelerius metus: „Tai buvo sunkiausias mūsų gyvenimo periodas. Dukrelės gyvybė kabojo ant plauko. Gydytojų klaidos dar labiau varė į neviltį, bet, ačiū Dievui ir Kauno medikams, kad šitas sunkiai pamirštamas košmaras liko tik atmintyje. Tuo metu abu su Lina buvome sutrikę, dirglūs, praradę pusiausvyrą, bet kovojom kartu ir... laimėjom.“
Po tokių išgyvenimų, tikina dainininkas, buities nesėkmės, materialiniai sunkumai ar kitos nereikšmingos problemos tapo gerokai lengviau išsprendžiamos ir nebe tokios svarbios.
„Sveikata didžiausias turtas, – tokį atsakymą sako gavęs per šį šeimos išmėginimą. – Nepasakysiu nieko naujo, tačiau šeima privalo būti kaip vienas kumštis, kaip valstybė, su savo tvarka, įstatymais ir biudžetu. Tai pirmoji mokykla vaikams, tai menas išgyventi net karo sąlygomis, tai mažas, tačiau labai reikšmingas mūsų visuomenės sraigtelis, nuo kurio priklauso ateinančios kartos ateitis.“
Jei rašytų pasaką apie savo šeimą, ne taip seniai knygą „Pasakos, kurių niekas nepapasakos“ išleidęs dainininkas pagrindinę liniją joje skirtų didelei didelei, bet niekam nematomai ir vienišai Meilei.
„Ji tupėtų pasislėpusi vienos pajūrio kavinės palėpėje, taikytų ir tuoktų susipykusius vorus, svaigintųsi gėlių nektaru, kol vieną dieną pastebėtų du vienišus žmones... O tada pasaka pasibaigtų ir prasidėtų tikras gyvenimas“, – užsisvajoja Paulius ir patikina, kad tikras gyvenimas visada įdomesnis už pasakas. Nes tikro gyvenimo istoriją kiekvienas gali pakreipti taip, kaip jam patinka, o ne kaip kitas sukūrė.
