Dainų temos – prieš ir po dvidešimt metų. Donata trauks „Eni beni diki daki“ ir „Širdyje kilo meilės gaisras“. Vudis – „Nuoga bamba“ ir „Myliu motiną tėvynę“, Vilija - „Žiogus“ ir „Svyla padai“...
Prieš koncertą padirbėjo stilistai ir grimeriai. Kiekvienas dalyvis renginyje pasens dvidešimčia metų – Mino pakaušį papuoš plikė, Vilijos plaukus nubalins šarma... Žiūrovai ne tik pamatys, kaip jie atrodė prieš 20 ar mažiau metų, kai gulėjo lopšyje, buvo darželinukai ar mokyklinukai, bet ir išgirs smagias jų vaikystės istorijas.
Vilija mokykloje buvo tikra mušeika, kuri iš karto paleisdavo į darbą kojas, jei kas nors jai bandydavo užlipti ant galvos. Dėl to ji buvo gavusi ne itin romantišką – Kumelės – pravardę. Tačiau stipruolė Vilija visada buvo jautri – jei ką, sau prisiimdavo visų kaltes.
Donata būdama antrokė pati įstojo į Muzikos mokyklą ir tėvus informavo tik post factum – mamai atnešė pasirašyti reikiamus dokumentus. Ji visada turėjo pataisos darbų iš drausmės – buvo nubausta vasarą vaikščioti į mokyklą ir valandą tyliai sėdėti viena klasėje susidėjusi rankas ant kelių.
Mino užmigdavo tik lovytėje įdėjus radiją, o paskui, kai paaugo, griežtai atsisakė dainuoti chore – norėjo būti tik solo atlikėjas ir įsigijo gitarą. Ko nors reikalaudamas jis krisdavo ant grindų, bet mama jam paaiškino, kad grindys nešvarios. Tada prieš puldamas ant grindų, jis paklausdavo mamos, ar čia švaru ir tik tada krisdavo spardytis...
Andrius Rimiškis iš Jūžintų nuo mažens buvo didelis mušeika ir muzikantas. Neapsikentę to, kad sūnus namuose visus nervina švilpaudamas švilpukais, dūdavo dūdele, mušė būgneliais, grojo armonika, atidavė į muzikos mokyklą.
Šios ir kitos istorijos, ir daugybė naujų „Kelio į žvaigždes“ dainų – kitą penktadienį, rugsėjo 22-ąją, penktadienį, 19.10 val. per LNK.
