Kokie yra tavo santykiai su šeima ir kaip jie priėmė žinią apie tai, koks tu esi? Santykiai komplikuoti ar viskas praeityje?
Pas mane yra kitaip, jie niekada nebuvo komplikuoti, nes tiesiog nebuvo to pasakymo jiems. Dienoraščio aš nerašiau, niekas jo neatvertė ir nepamatė. Tiesiog mes apie tai niekada nešnekėjom taip rimtai. Nei mano tėvas su manim negyvena, nei mano mama su manimi jau ilgai negyvena, tai aš nemačiau net reikalo apie tai kalbėti.
Kas tau yra sunkiausia gyvenant Lietuvoje?
Net nežinau, aš nesu labai senas scenoje, nesu senas meno pasaulyje. Man sunkiausia Lietuvoje atskleisti savo unikalų įvaizdį, unikalią muziką. Nes žmonės tai priima sunkiau, nei tai, kas yra populiaru, ar kas yra „mainstream‘as“. Manau tai yra sunkiausia.
Daugelis esame skaitę ar girdėję, kad kai kurie žmonės homoseksualumą laiko liga. Kaip tu galvoji, iš kur tokios mintys?
Žmonijos istorija reikėtų domėtis, norint sužinoti, iš kur tai atsirado. Bet aš manau tai atėjo iš labai senų laikų, kai religija pasakė, kad tai yra blogai, ir kad tai pasakė Dievas. Nors taip iš tikrųjų nėra. Man atrodo tai susiformavo per amžius kaip tiesa, kurią mes priimame, bet mes neturėtumėme taip jos priimti.
Esate minėjęs, kad norėtumėte susituokti su savimi, kaip tai turėtų atrodyti?
Tai iš tikrųjų buvo bajeris. Bet aš neikreipiu dėmesio, vieni juokus priims kaip tiesą, kiti gal tiesą kaip bajerius. Manęs tai visai nejaudina. Aš pasakiau tokį sakinį net negalvojęs, daug kam jis užstrigo. Tada pagalvojau, kad reikėtų išnaudoti šį dalyką, ir greitai pasirodys toks projektas, kur aš iš tiesų tai ir padariau.
Jums teko susidurti net ir su smurtu, kokios tai buvo aplinkybės?
Tai buvo po koncerto, šią istoriją pasakojau jau 100 kartų. Bet greitai galiu pasakyti, kad buvau po koncerto, buvau su makiažu ir peruku. Mes ėjome namo, bet pagalvojome, kad reikia atšvęsti, ir užėjome į tokį barą, kuris yra visiškai prie mūsų namų. Mes nežinojome, kad tai baras tik tam tikriems žmonėms, kur visi kiti yra sumušami ar tiesiog išvaromi, kaip aš sužinojau vėliau. O aš ten susilaukiau smūgio į veidą, dėl to, kaip aš atrodžiau. Tokia ta istorija.
Ar ieškojote teisybės, ar kreipėtės į policiją, rašėte pareiškimus? Ar surado tuos žmonės?
Taip, viską rašėm. Supratimas atėjo tik po dienos, kad reikia apie tai kalbėti. Nes buvo tokių baimių, kad policija pasakys, jog nereikėjo kreiptis, mes patys liksim kalti. Bet padrąsintas draugų ir kolegų parašiau į „Facebooką“, kreipėmės į policiją, viskas baigėsi taip, kad kaltininkas sumokėjo už žalą.
Visą pokalbį su Alen Chicco galite pamatyti laidoje Aš Ikona. Vaizdo įrašas – straipsnio viršuje.
