Trupės choreografas Wayne’as McGregoras (Veinas Magregoras) garsėja kaip futuristinių idėjų bei technologijų ir judesio suderinimo meistras. Tačiau tai dar ne viskas. Ištįsęs, ilgomis rankomis ir kojomis choreografas ne tik sugeba išnaudoti savo kūną šokiui, bet ir savo protą intelektualiai bei originaliai kūrybai.
Dar režisierius S. Kubrikas savo filme „Dirbtinis intelektas“ iškelia klausimą, ar robotas gali jausti ir mylėti, ar jis gali tapti tikru žmogumi? Tuo tarpu W.McGregoras kūrinyje „Nemezidė“ pateikia atvirkščią klausimą: ar žmogus gali nieko nejausti ir tapti robotu šiuolaikiniame technikos pasaulyje? Trupės šokėjai scenoje juda lyg robotai – jokios išraiškos, jokio jausmo. Ar ne tokie mes buvom jau vakar? Ar ne tokie būsim ir rytoj? Galbūt norėdami iš roboto padaryti žmogų galų gale patys jais tapsime?
Kiekvienas šokėjų judesys yra tikslus ir išbaigtas kaip kompiuterinė programa, kaip matematikos uždavinys, realiame pasaulyje žmogui net nebūdingas. Tokio tikslumo padeda pasiekti ne tik gera choreografija, bet ir geras šokėjų pasirengimas. Ir nors kartais žiūrint galima būtų pasakyti, jog piktnaudžiaujama kojų kėlimais, „špagatais” ar kitokiais baletiniais triukais, tačiau sunku būtų be jų kitaip išreikšti esmę elektroninio pasaulio, kuriame viskas yra schematizuota bei tikslu.
Bet choreografas neapsiriboja vien gražiomis, žavingomis pozomis. Būtent iš judesių įvairovės ir netikėtų sprendimų galima spręsti, jog W.McGregorui nestinga fantazijos. Spektaklyje buvo platus judesių spektras: smulkūs, platūs, aštrūs, švelnūs, brutalūs ir aiškūs. Kartais atrodydavo, jog atskiros kūno dalys iš tikrųjų visai tiems žmonėms net nepriklauso. Ranka kyla pati, koja veda kūną, klubas krenta, galva svyra, pėdos stumia aukštyn, pirštai juda, pečiai sukasi, keliai linksta...atrodo, jog situacija lyg ir nevaldoma, bet tai tik pirmasis įspūdis. Nė vienas judesys nedaromas veltui. Iš jo kyla kitas, o iš šio dar vienas, ir dar, ir dar...kryptingas judėjimas ir aiškus tikslas visuomet buvo pasiektas. Nes taip suprogramuota.
Minimalistinė scenografija leido geriau įsižiūrėti į tai, ką daro šokėjai. Pirmojoje dalyje scenoje buvo rodomos skaidrės, kuriose vaizduojami tušti, šalti namai, baltas langas, veidrodis. Tai atspindi ir žmogaus vidų. Galbūt šiandieninis žmogus toks ir yra: šaltas bei tuščias, toks, kaip ir visas pasaulis, atitolęs nuo savęs ir nuo kitų. Ir būtent tokią žmogaus vidinę vienatvę kartais padėjo atskleisti ir apšvietimas. Dažnai scena buvo suskirstyta į kvadratus, kurie priminė filmą „Kubas“. Kiekvienas šokėjas šoko savo apibrėžtoje teritorijoje. Buvo naudojami ir klasikiniai improvizacijos elementai, kuomet judesių kombinacija atliekama skirtingo dydžio erdvėse: tą pačią kombinaciją šokėjas demonstruoja didelėje erdvėje plačiais judesiais ir mažoje, suspaustoje, bet jau smulkiais judesiais nieko netrumpindamas. Tai ypač sustiprina vienatvės jausmą, kai balto apšvietimo dėka visa scena atrodo kaip vakuumas.
Izoliacija ir nepasiekiamumas. Žmogus savo noru atsiriboja nuo realybės, jis lyg įkrenta į virtualų pasaulį, kurį pats gali susikurti pagal savo norus. Užbaigė pirmąją dalį pats W.McGregoras, kuris šoko visiškai izoliuotas nuo žiūrovų už permatomos uždangos, panašios į elektroninį šydą. Choreografas parodė solo kompoziciją, kuri buvo lyg elektros impulsas tiesiai į paširdžius, tiesiai į tą vietą, kuriame šiandienis žmogus ir uždarė savo jausmus.
Antroji dalis „Poliarinė seka“ pasižymėjo įspūdinga choreografija, sinchronišku judėjimu, stipriu fiziniu krūviu. Čia šokėjai judėjo kartu, tačiau jokio vidinio ryšio tarp jų nebuvo. Judesiai galingi, atlikėjai niekada neatsipalaiduoja, neleidžia sau pailsėti, ir scenoje vyksta nuolatinis judėjimas. Kartais šokėjai atrodo lyg atskiri atomai, kurie bando ištrūkti iš masės, bet tai tiesiog neįmanoma. Per daug žmogus yra įaugęs į visuomenę, į masę, kad galėtų taip lengvai atsikratyti to bandos jausmo. Tačiau jei jis yra apsuptas žmonių, tai dar nereiškia, jog jis yra ne vienišas.
Žodis „poliarinis“ juk ir reiškia šaltį, atsiskyrimą, izoliaciją. Tai, kas toli, nepasiekiama, krečia šiurpuliukus.
O tokio judėjimo fonu tapo skaitmeniniai padarai, lyg elektroniniai impulsai besirangantys po ekraną bei dar šaltesnis apšvietimas. Jei „Nemezidėje“ ir buvo geltonos bei raudonos spalvos, tai čia „Poliarinėje sekoje” vyravo balta arba mėlyna.
Muzika dar labiau sustiprino virtualaus pasaulio įspūdį. Ji pati tarsi diktavo judesius, veikė lyg impulsas šokėjams. Vienu metu, matyt, ne vienas žiūrovas paklausė savęs salėje, kurioje ausyje jam spengia. Bet spengė visiems. Po kiek laiko spengimas užgulė e tik ausis, bet ir smegenis. Tačiau neilgam. Elektroninę muziką antrosios dalies pabaigoje pakeitė Marlyn Manson lyriška dainelė – W.McGregoras mėgsta šokiruoti žiūrovus. Šia gaida prasidėjo masinis šokėjų judėjimas, tačiau šįsyk labai kryptingas ir tikslingas. Viskas labai aišku. Viskas turi priežastį, judėjimą, ir pasekmę.
Staiga sugrįžome iš virtualaus pasaulio į realybę. Akimirksniu. Žiūrovai ploja, šokėjai lenkiasi. Taip ir turėjo būti, taip ir buvo suprogramuota, tik ne visai aišku, kieno ir kodėl.
